Prem. Vagnoriui netiko „neapmokamas ekspertas“

 

        Kai 1991 m. sausio 17 d. pro smėlio maišų barikadas apie vidurnaktį buvau praleistas į Ministro Pirmininko kabinetą, kuris tuomet buvo tuose rūmuose, kur dabar Užsienio Reikalų Ministerija, tame kabinete mane pasitiko ne tik G.Vagnorius, bet ir jo pavaduotojai p. V.Pakalniškis ir p. Z. Vaišvila. Man buvo pasiūlyta padirbėti ekspertu konsultantu valdymo klausimais prie LR Vyriausybės, gaunant kelis kartus didesnį atlyginimą, nei tas, kurį aš gaunu Universitete. Aš į tai pareiškiau, kad Nepriklausomai Lietuvai sutikčiau dirbti nemokamai ir todėl patarčiau nešvaistyti lėšų, kurias galima būtų panaudoti Lietuvos kariuomenei ir policijai atkurti. Taip pat pareiškiau, jog galėčiau dirbti ne vienas, o su nemažu būriu sutinkančių taip pat nemokamai Lietuvos labui padirbėti įvairių sričių mokslininkų. Mes galėtume teikti tikslinių programų projektus Lietuvos valstybei atkurti ir jos gyventojų ekonominiam, socialiniam bei kultūriniam lygiui kelti, kurie padėtų mūsų vyriausybei, sprendžiant aktualias problemas. Toks mano pasiūlymas nesulaukė G. Vagnoriaus pritarimo.
      Atvirkščiai, jis net kiek pamokomai, nors buvo du kart jaunesnis už mane, net šiek tiek „iš aukšto“ mestelėjo, jog „kolektyvinio nemokamo darbo laikai jau praėjo ir praėjo negrįžtamai“, kad jam „reikalingi gerai apmokami ekspertai, sugebantys moksliškai pagrįsti ir atitinkama forma išreikšti Vyriausybės sprendimus, kurie kompetentingų konsultantų iš Vakarų dėka Vyriausybei yra jau visiškai aiškūs ir belieka tik juos įgyvendinti“.
      Į mano pastabą, kad tuos sprendimus, prieš juos priimant, būtų tikslinga patikrinti matematinio modeliavimo metodais ir išsamiai apsvarstyti su kuo platesniais visuomenės sluoksniais, nes be visuomenės, kuri turės tuos sprendimus įgyvendinti, pritarimo net ir geriausi nutarimai liks tik popieriuje. P. G.Vagnorius atsakė, kad „modeliavimams ir tikrinimams nebėra laiko, reikia veikti, ir veikti greitai, ryžtingai“, o visokie visuomeniniai aptarimai - tai „sovietinė atgyvena, išplaukianti iš klaidingos ir žalingos nuomonės, kad kiekviena virėja galinti dalyvauti valstybės valdyme“.
      Suvokęs, kad Ministras Pirmininkas dėl savo jaunumo dar neturi „žalio“ supratimo net apie pagrindinius vadybos principus, aš toliau šiais klausimais nesiginčijau ir paprašiau, ar jis negalėtų trumpai papasakoti apie Lietuvos valstybės būsimo vystymosi gaires ir tuos pagrindinius Vyriausybės sprendimus, kuriuos man reikės „moksliškai pagrįsti ir juridiškai nepriekaištingai suformuluoti“. Ministras Pirmininkas sutiko tai padaryti ir trumpai apibūdino Lietuvos valstybės atkūrimo ir tolimesnio jos vystymosi planus, kuriems, esą, pritarią ir „konsultantai iš Vakarų“. Jo pasakojimo esmė atrodė taip: „Reikia nieko nelaukiant kuo skubiau viską privatizuoti, o laisva konkurencija viską pastatysianti į savo vietas. Reikia likviduoti visus radioelektronikos, tiksliosios pramonės ir kitus panašius „monstrus“, kurių pristeigė Lietuvoje sovietinė valdžia, nes tų „monstrų“ produkcija nebūsianti konkurentabili Vakaruose, kurie „užversią“ Lietuvą ir kokybiškesne, ir pigesne produkcija.“ Į mano klausimą, už kokius pinigus mes tą vakarietišką produkciją pirksime, p. Vagnorius atsakė, kad Lietuva galės gauti daug pajamų iš turizmo ir jį aptarnaujančio žemės ūkio.
      Tokia programa man pasirodė ne tik naivi, bet ir žalinga, net pavojinga, todėl aš mandagiai paprieštaravau, kad net Šveicarija, turinti geresnes klimato bei kraštovaizdžio sąlygas, taip pat puikiai išvystytą turizmui reikalingą infrastruktūrą, iš turizmo gauna tik apie keletą procentų visų savo pajamų ir gyvena ne iš jo, o iš tiksliosios bei farmacinės pramonės, bankininkystės ir gana aukštos kultūros žemės ūkio. Lietuva, dabartiniam laikinam turistų antplūdžiui pasibaigus, negaus nė pusės to, ką gauna Šveicarija. Aš trumpai išdėsčiau „japoniškąjį“ galimo Lietuvos ekonominio vystymosi variantą ir perspėjau, kad staigi privatizacija palyginti žemomis kainomis, neįvykdžius prieš tai turimo turto kruopščios inventorizacijos, nustatant realią to turto kainą, turės labai sunkių ekonominių pasekmių. Pastebėjęs, kad mano žodžiai Ministro Pirmininko neįtikino, nes jis jų nelabai ir klausėsi, aš paskubėjau atsisveikinti, pažadėdamas raštu pateikti jo siūlomos programos pasekmių imitacinio modeliavimo rezultatus.
      Man jau išėjus iš p. Vagnoriaus kabineto, Ministro Pirmininko priimamajame viena ten buvusi moteriškė (manau, jog tai galėjusi būti Kanados lietuvė p. Petrauskienė, nors to garantuoti negaliu, nes asmeniškai jos nepažįstu) paklausė, ar aš sutikęs būti ekspertu prie Vyriausybės. Aš pasakiau, kad mano ir Ministro Pirmininko nuomonės dėl Lietuvos ateities šiek tiek išsiskyrė. Ta moteriškė pastebėjo, jog aš pasielgęs neapdairiai, nes „ekspertai nuo kiekvieno sandorio gauna nuo 8 iki 10 procentų“. Toks cinizmas mane įsiutino, ir aš, retoriškai paklausęs, kiek gaučiau pardavęs visą Lietuvą, išėjau net neatsisveikinęs su buvusiais priimamajame žmonėmis.
      Savo pažadą pamodeliuoti netolimą Lietuvos ateitį ir pateikti to modeliavimo rezultatus aš išpildžiau. Modeliavimo rezultatus sutalpinau į 14 mašinraščio puslapių. Kadangi nelabai tikėjau, kad p. G. Vagnorius dėl savo jaunumo, patirties stokos ir žemaitiško būdo sugebės teisingai įvertinti tai, kas buvo išdėstyta tame 14 psl. laiške, ir padaryti teisingas išvadas, tai savo laišką adresavau ir daug labiau patyrusiam Aukščiausios Tarybos Pirmininkui prof. Vytautui Landsbergiui, kuriuo tuo metu labai tikėjau ir kurį labai gerbiau kaip ir dauguma Lietuvos žmonių. Ir kaip buvo galima juo nepasitikėti ir negerbti, prisimenant visus jo nuopelnus kovoje dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, atvedusioje mūsų tautą prie kovo 11 d. Akto! Jau vien tai, kaip vyriškai ir pasiaukojamai jis elgėsi sausio dienomis, atsisakydamas jam siūlomos galimybės išvykti į užsienį, toliau nuo gręsiančių pavojų, pasiųsdamas vietoj savęs p. Saudargą, o pats likdamas su mumis, atestavo p. V.Landsbergį geriau negu kokie žodžiai.
      Gaila, kad jis tuomet nerado laiko paskaityti minėto mano laiško, rašyto Sausio 13-osios Brolijos vardu ir datuoto 1991 m. spalio 6 d., nes iki šiol tikiu, kad tuomet jis būtų sugebėjęs suvokti kai kurias naudingas ir Lietuvai ir sau išvadas, ir tada nebūtų buvę padarytos tos lemtingos klaidos, dėl kurių Lietuvos valstybė atsidūrė tokioje apgailėtinoje būsenoje, kurioje dabar yra.
      Tačiau aš nesulaukiau atsakymo nei iš prof. V. Landsbergio, nei iš p. G. Vagnoriaus, nei iš jų padėjėjų bei pavaduotojų!
      Nors ir ne kuklu man pačiam sakyti, kad tas laiškas tikrai buvo vertas dėmesio, tačiau, sumodeliuotos ir išsakytos daugiau nei prieš devynerius metus tame laiške mano prognozės, tiksliai išsipildė ir pildosi. Tai rodo, jog matematinis modeliavimas - gana efektyvus instrumentas, gebantis gana tiksliai atspindėti tikrovėje vykstančius bei vyksiančius procesus ir galintis padėti priimti racionalesnius sprendimus, prieš tai pamodeliuojant, kokių pasekmių gali turėti tie ar kiti sprendimų variantai.
      Tik vėliau supratau kai kurių mūsų „vadų“ ir „vadukų“ tikslus, kurių jie siekė... Tačiau argi galėjai žmogus tais visos tautos pakilimo metais pagalvoti, kad tautos kovose už laisvę ir nepriklausomybę viršų paims tie, kurie tą laisvę supranta ne kaip visos tautos, tiksliau - jos dorosios ir darbščiosios daugumos - laisvę ir nepriklausomybę, o kaip siauros „elitinės“ grupelės, „savųjų“ nepriklausomybę ir laisvę kurti sau prabangų gyvenimą visų kitų nuskurdinimo sąskaita?!

Doc. Algirdas Šukys
Vilniau Universiteto matematikos katedra                                        1996 03 20


Grįžti į pradinį puslapį