Pareigūnų puikybė sužlugdo ne tik juos pačius, bet ir - valstybę! (2)

 

     1997 metų balandžio 18 d. laiškas, panašiai kaip ir 1991 m. spalio 6 d. laiškas, rašytas Vilniaus Universiteto taikomosios matematikos katedros docento Algirdo Šukio aukštiems Lietuvos pareigūnams, liko neperskaitytas, o gal nesuprastas ir - be atsakymo !

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui prof. V. Landsbergiui

 

      Esu buvęs tremtinys, 1991 m. sausio 13 d. įvykių dalyvis, kurio parodymus, aprašančius tai, kas įvyko tą lemtingą naktį prie televizijos bokšto, Jūs citavote JAV Kongrese.
      Jausdamas pilietinę atsakomybę už tai, kaip mes gyvename ir gyvensime Nepriklausomoje Lietuvoje, 1991 m. spalio mėn. aš rašiau Jums, išreikšdamas savo ir kitų Sausio 13-sios Brolijos valdybos narių susirūpinimą kai kuriais negatyviais reiškiniais ir pateikdamas Vyriausybės priimamų sprendimų rezultatų prognozes bei pasiūlymus, kaip panaudoti turimas galimybes ir išvengti gresiančių pavojų.
      Labai gaila, kad į mūsų balsą tada nebuvo įsiklausyta, o vėliau Brolijos valdybos narių bandymas kreiptis į Sąjūdžio suvažiavimą Brolijos pirmininkės p. J. Bieliauskienės buvo klastingai sužlugdytas.
      Iki šiol tebesu įsitikinęs, kad jei tuomet būtų buvę atidžiau įsiklausyta į mūsų nuomonę ir į mūsų geranoriškus perspėjimus, būtų išvengta eilės apmaudžių klaidų ir 1992 m. nebūtų buvę pralaimėti rinkimai. Būtų išlošusi visa Lietuva ir gyvenimo lygis joje nebūtų taip smarkiai kritęs. Nebūtų ir tokių didelių skolų užsieniui ir tokios didelės mūsų priklausomybės nuo jo.
      Atėjusi į valdžią LDDP nepasinaudojo istoriniu šansu doru darbu Lietuvos labui išpirkti buvusio kolaboravimo su okupantu kaltę: pagunda labai lengvai ir greitai praturtėti, grobstant Lietuvos žmonių sukurtą turtą ir iš užsienio pasiskolintas lėšas, pasirodė stipresnė už silpną pilietinės sąžinės balsą.
      1996 m. rinkimuose didelė Lietuvos žmonių dalis, balsuodama už Jus ir konservatorių partiją, labai tikėjo, kad 1992 m. pralaimėjimas ir ketveri metai buvimo opozicijoje daug ko išmokė konservatorius bei jų lyderius, ir todėl dėjo dideles viltis į tai, kad Lietuvoje pagaliau įsivyraus išmintinga ir dora politika.
      Tačiau kai kurie naujojo Seimo ir naujosios Vyriausybės žingsniai, o ypatingai - kai kurių jos ministrų pasisakymai bei veikla pradeda mus nuvilti.
      Didelį mūsų susirūpinimą sukėlė p. L. Andrikienės atkaklus ir energingas siekimas žūt būt parduoti užsieniečiams strategiškai svarbius Lietuvai jos infrastruktūros objektus bei sistemas, o taip pat tai, kad Seimo dauguma pritarė toms idėjoms.
      Aš ne prieš užsienio investicijas ir kai kurių įmonių privatizaciją, dalyvaujant užsienio kapitalui, nors ir suprantu, kad žymiai geriau, jei Lietuva būtų pajėgi pasistatyti Būtingės terminalą vien tik savo jėgomis ir visą pelną, kuris galėtų būti gautas, jį eksploatuojant, galėtų pasilikti sau. Bet dabartiniu metu, kai tiek daug turto, kuris buvo mūsų valstybės rankose 1990-1991 m.m., jau iššvaistyta, išvogta ir įvairiais būdais „išprichvatizuota“, Lietuva jau nebepajėgi to padaryti ir todėl nebelieka nieko kita, kaip ieškoti partnerių užsienyje, atiduodant jiems didžiąją dalį to, kas galėtų atitekti Lietuvai. Tai vis dėlto geriau, negu neturėti jokio terminalo.
      Tačiau aš nepajėgiu suprasti, kas verčia mūsų Vyriausybę atiduoti užsieniui neblogai veikiančią ir kasmet duodančią mūsų valstybei didelį pelną Ryšių sistemą, kurioje dirba ir gauna ne taip blogas algas gana daug mūsų piliečių?
      Ar gi tam mes aukojome savo sveikatą, o mūsų artimieji - net gyvybes, gindami Televizijos bokštą bei Televizijos ir Radijo komiteto rūmus - visos mūsų Lietuvos turtą, turintį didžiulę strateginę reikšmę mūsų valstybei, - kad jis būtų parduotas kokiai nors užsienio firmai, kuri, visa tai supirkusi ir tapusi monopoliste, galėtų lupti nuo mūsų gyventojų ir nuo valstybės paskutinį kailį, kurio ir taip jau visai nedaug beliko?
      Taip, pardavusi „Telekomą“, jūrų laivyną, Lietuvos miestų vandentiekių sistemas ir kitus strategiškai svarbius infrastruktūros objektus, Vyriausybė gaus krūvą „žaliųjų“, kurie padės užkaišioti kai kurias skyles biudžete ir kompensuoti nuvertintus mūsų indėlius, tačiau ar tai nepanašu į namų pardavimą, kad už gautus pinigus galėtume užsisakyti gerus pietus, kuriuos suvalgę, nebeturėdami pastogės, eitume šunų lodyti?
      Vadovaujantis p. L. Andrikienės „logika“, galima „nusiprotauti“ iki to, kad sumanytume paskelbti aukcioną „Pietai“ Antakalnio kapinėse ir visiems ten palaidotųjų žuvusiųjų antkapėliams. Pirkėjų atsirastų ir, matyt, gautume nemažus pinigėlius už tokią „egzotiką“! Jūs pasakysite, jog tai būtų šventvagystė ir būsite teisūs. Tačiau ar ne šventvagystė pradėti prekiauti mūsų krauju aplaistytu Televizijos bokštu ir kitomis mūsų tautai tapusiomis šventomis relikvijomis, net neatsiklausus tautos nuomonės ir negavus jos sutikimo?! Nejaugi mums, 1991 m. gynusiems Televizijos bokštą nuo okupantų, dabar vėl teks ginti, tačiau jau nuo savųjų šiuolaikinių Šailokų ir Gobsekų gobšumo?! Nejaugi p. L. Andrikienė ir ją palaikantys neskiria vandentiekio nuo kiosko ar kokios nors parduotuvės? Jei kokia nors parduotuvė sumanys nepagrįstai kelti kainas, pirkėjas nueis į kitą parduotuvę. O ką gi darys eilinis pilietis, kai privati firma, tapusi monopoliste, siekdama maksimalaus pelno, „aptarnavimo kokybės gerinimo“ dingstimi pradės kelti kainas už vandenį? Juk į to piliečio butą ateina tik vieno vandentiekio vamzdžiai, ir jis neturi lėšų nusisamdyti kitą firmą, kuri nutiestų kitus vamzdžius ir pardavinėtų vandenį pigesnėmis kainomis.
      Strateginių infrastruktūros objektų pardavimo šalininkai teigia, jog bus priimti atitinkami įstatymai ir sudarytos atitinkamos pardavimo sutartys, ginančios Lietuvos gyventojus ir mūsų valstybę.
      Visų pirma, tokių įstatymų dar nėra ir net jų projektų niekas dar nepateikė visuomenės svarstymui, o jau ruošiamasi skelbti aukcionus, jau kviečiami galimi pirkėjai. Skelbiama, kad parduodamos ne infrastruktūros sistemos, o tik rinka, - t.y. mes, Lietuvos gyventojai. Įdomu, kas suteikė mūsų valdininkijai teises prekiauti mumis, mūsų neatsiklausus?
      Antra, ir tai labai svarbu, gyvenimo praktika rodo, kad net geri įstatymai ir geros sutartys nesugeba apsaugoti gyventojų nuo monopolistų, jei tik leidžiama susikurti monopolijoms. Pateiksiu keletą pavyzdžių, iliustruojančių šį teiginį.
      Rostoko senatorius, M. Kroicbergas 1993 m. laikraštyje „Deutschland Kommunal“ labai džiaugėsi sutartimi su „Liono vandenimis“ (kuriuos taip giria p. L.Andrikienė, sakydama, jog jai gėda prieš tos firmos atstovus už mus - lietuvius - iki šiol tebespyriojančius ir neparduodančius Vilniaus vandentiekio geradariams iš Prancūzijos). Toje sutartyje buvo numatyta ir gyventojų interesų apsauga ir 1 milijardo Vokietijos markių investicijos į vandens tiekimo sistemos modernizavimą, ir vietinių specialistų bei kitos darbo jėgos panaudojimas, ir tai, kad po 25 metų, sutarties terminui pasibaigus, visi įrengimai geroje būsenoje bus perduoti miesto savivaldybei ir t.t.ir t.t. Tačiau jau po metų Rostoko meras D. Šrioderis biuletenyje „Korrespondenz Abwasser“ skundėsi, kad išgirtosios sutarties sąlygos nevykdomos, o „kainų suderinimo“ priedanga, paslaugų kainos nepaliaujamai auga ir pakilo jau iki 7,10 DM (apie 16,74 Lt) už kubinį metrą šalto vandens. Ir tai vyksta Vokietijoje, turinčioje gana tobulą įstatymų sistemą, įstatymus gerbiančią visuomenę ir nusistovėjusias teisines struktūras! Baigdamas savo straipsnį, Rostoko meras klausia: ar pirmoji privati vandens tiekimo įmonė Vokietijoje buvo teisingas sprendimas?
      Panašiai nutiko ir Didžiojoje Britanijoje, kur „Liono vandenų“ dukterinė firma „Sita“ perėmė vandentiekio valdymą Bromslėjaus, Elmbridžo ir Bristolio miestuose. Pasimokiusi iš skaudžios Anglijos ir Velso miestų patirties, Škotijos ir Šiaurės Airijos valdžia atsisakė privatizavimo, tuo labiau, kad šių teritorijų gyventojai gyvena vargingiau ir todėl privatizavimo pasekmės galėjo būti tiek skaudžios, jog galėjo iššaukti pavojingus socialinius reiškinius. Ar Lietuva gyvena jau turtingiau už Škotiją?
      Kai kuriems Čekijos miestams, pardavus savo vandentiekių sistemas, vandens kainos pakilo net 25 kartus, todėl Čekijos valdžia priėmė įstatymą, draudžiantį privatizuoti Prahos vandens tiekimo įmonę. Ar nevertėtų pasimokyti iš čekų?
      Kai Debreceno miesto (Vengrijoje) savivaldybė pabandė anuliuoti pardavimo sutartį su ja apgavusia užsienio firma, pasirodė jau per vėlu, nes ta firma jau buvo suspėjusi užstatyti visą privatizuotą sistemą vienam iš užsienio bankų ir paimti didžiulę paskolą. Ar nenutiks panašiai mums?
      Ne ką geriau nutiko ir Argentinoje: nors pardavimo sutartyje buvo numatyta, jog bus atleista ne daugiau 10 % darbuotojų, buvo atleista apie 50 %, o išeitines pašalpas jiems turėjo išmokėti ne užsienio firma, o valstybė, taip pat ir dotacijas tiems gyventojams, kurie nepajėgė mokėti už paslaugas, labai išaugus kainoms. Taip mokesčių mokėtojų pinigai per valstybės biudžetą pradėjo plaukti į užsienio monopolistų kišenes! Štai ką reiškia „parduoti rinką“.
      Manau, kad pavyzdžių pakanka. Nejaugi p. L.Andrikienė apsimeta nieko apie juos negirdėjusi? Juk apie tai rašė ne kartą ir mūsų - lietuviškoji - spauda. Nejaugi noras „sublizgėti“ prieš užsieniečius ir asmeninės ambicijos nustelbia p. L.Andrikienės sveiką protą ir atsakomybės jausmą? O gal yra ir kitų - „svaresnių“ - stimulų?
      Vienas p. L.Andrikienės „bendražygių“ p. V.Junevičius teigia, jog su „Telekomo“ privatizacija neatsitiks taip, kaip atsitiko su vandentiekių privatizavimu užsienyje. Ką gi! Siūlyčiau p.p. L.Andrikienei ir V.Junevičiui pasiteirauti, kas nutiko Venesueloje, nors galima ir nekeliauti taip toli - galima paklausti kaimyninės Latvijos gyventojų, kaip jie vertina tokios privatizacijos pasekmes. Nors aš esu įsitikinęs, jog jie visa tai žino ne blogiau už mane, tačiau juos labiau domina ne eilinių gyventojų, o nuosava ateitis ir gerovė…
      Savo jau minėtame laiške, pasiųstame Jums 1991 m., aš buvau pateikęs Lietuvos ateities modeliavimo rezultatus ir įspėjęs Jus ir p. G.Vagnorių, kad neapgalvotų „ryžtingų“ sprendimų pasekmės gali būti labai skaudžios. Mano liūdnos prognozės (visų mūsų nelaimei) išsipildė su pavydėtinu tikslumu, dar kartą įrodydamos, jog matematika - tikslus ir galingas mokslas.
      Dabar aš vėl pabandžiau pamodeliuoti ir nuspėti, kas laukia mūsų Lietuvėlės, jei mūsų valdžios „galvos“ klausys tik užsienio „ekspertų“ ir nesivadovaus sveiku protu bei neįsiklausys į Lietuvos piliečių geranoriškus balsus. Prognozės rezultatai dar liūdnesni, negu buvo gauti 1991 metais: „išparceliavus“ užsieniečiams valstybės ekonomiškam savarankiškumui svarbius strateginius objektus ir perdavus visą šalies infrastruktūrą į privačias užsienio ir savų grobuonių rankas, mes (kaip valstybė ir kaip jos piliečiai) dar labiau nuskursime ir tapsime „bananine respublika“ - pigios darbo jėgos rezervuaru ir užsienyje pagamintos produkcijos sąvartynu. Mūsų taip lauktoji ir taip sunkiai atkovotoji nepriklausomybė kuo toliau, tuo labiau taps iliuzorine: nors mes ir toliau vadinsimės „Nepriklausoma Lietuvos Respublika“, tačiau tikrovėje tapsime visiškai priklausoma nuo galingų užsienio firmų.
      Laikydamas save Lietuvos piliečiu ir jos Nepriklausomybės gynėju, aš negaliu sau leisti ramiai laukti, kol visa tai įvyks, negaliu leisti, kad mūsų kartą, nesugebėjusią išsaugoti Lietuvos ekonominę nepriklausomybę, prakeiktų mūsų vaikai ir anūkai. Todėl ir kreipiuosi į Jus - ir prašydamas ir reikalaudamas: „Nedarykime lemtingų klaidų, kurių pasekmės gali būti negrįžtamos! Sustokime ir pagalvokime, kol dar ne vėlu! Nedera žaisti su ugnimi! Juk žmonių kantrybė irgi turi ribas. Neduok, Dieve, jas peržengti!“
      Labai nenorintis galutinai nusivilti Jumis.

Algirdas Šukys
Kalvarijų 276, bt. 67
tel. 76 98 36

1997 04 18


Grįžti į pradinį puslapį