ŠERMUKŠNIŲ MERGELĖ

 

Tenai, kur į Viliją liejas Vilnelė –
Juk pasakų miestas! Bet man iš to kas?
Tą pasaką seka šermukšnių mergelė –
Tik seka ne man... Aš braidau po lankas.

Kaip saulė jos veidas, kaip žvaigždės jos akys,
Dievaitė svaigios Šachriaro nakties –
Gal laukti laukuos jos? Bet vėjas pasakė:
– Nelauk net stotelėj Gerosios Vilties.

Nesu išrinktasis... Be gailesčio imčiau
Barstyti aš dovanas Dievo visas,
Iš naujo svaigia gėlėle vėl užgimčiau –
Šermukšnių mergelei įpint į kasas!

Ji tylią užburtąją pasaką seka.
Naktis. Plaukuose nieks gėlelės nemato...
Dainuoja – kalnų šaltinėlis taip teka,
Ir pilna širdy jos puikaus aromato.

Pavirsti gėle! Ne - nupūskit į šalį –
Tebūsiu dulkelė mergelės kely...
O Dieve, Tu didis! Nors Tu visagalis –
Paverst dulkele Tu manęs negali.

Buvau aš poetas. Bet mūzos apleido...
Ir aš pamiršau jas. Lai lanko kitus!
Tik jau nepamiršiu šviesaus, tyro veido
Gyvenimo likusius kęsti metus.

Kančia? Netiesa! Jei tą atvaizdį šventą
Išsaugosiu skaidrų, taip brangų, taip mielą,
Nors būtų daug metų tuščių pragyventa –
Tikiu, kad į dangų papuls mano siela!

– Atleisk, ir sudie! Pasakyt noriu tau,
Iš sielos gelmių šiuos žodžius tau skaitau.
Sukaustytos lūpos... Širdis lai netyli!
Šermukšnių mergele, sapnuoju ir myliu...


2006-XI-15