Pradinis puslapis

Recenzijos, nuomonės, atsiliepimai.

Gediminas Martišius (kultūros darbuotojas): Apstulbau, kai perskaičiau Jūsų eilėraščius, pagalvojau, kad būtent tokios poezijos ilgėjausi. Dar skaitydamas pagalvojau - na, autorius aiškiai baigęs filologijos mokslus. Pasirodo, klydau. <...> Viskas, ką mes dabar galim - tai jų neužmiršt. Kuršių, prūsų, jotvingių, sėlių ir kitų. Nesugebėjom, kai galėjom, jiems padėt, tai bent jau neturim teisės jų užmiršt. Tą gali padaryt poezija. Jūs tai įrodėt. Ačiū, 28/05/2018.

Irena Andrukaitienė (literatė, pedagogė): Man buvo gera skaityti. Tavo tekstuose yra gelmė. Pirmapradiškumas. Martinaitiškas žvilgsnis į pasaulį ir daiktų prigimtį. Taip žvelgiančių ne tiek jau daug, 22/07/2018.

Eglė Ingelevičiūtė (literatė), www.pastraipa.lt, 21/08/2018.

Dr. Ramūnas Čičelis (literatūrologas), LRT Klasika, Ryto Allegro, 03/09/2018.

Giedrė Kazlauskaitė (poetė): "Kai <autoriaus> veiklos tiek daug, kurios nors srities ryškumas gali išblykšti. Bet eilėraščiai labai ryškūs, originalūs, nepanašūs į dominuojančias šiuolaikinės poezijos tendencijas - melodingi, folklorizuoti", PDR 2018, 01/10/2018.

"Pasaulio anykštėnas", 2018 m. Nr. 5 (82), 7 psl.

Rimvydas Stankevičius (poetas): <...> Priimk komplimentą dėl poezijos - pirmoji knygos dalis (tie mitologiniai) - puiki, o Lopšinė Laumiukui - net pavydu. Ateičiai rekomenduoju laukti kol visa knyga tokia pasirašys - nes tie juokaujamieji - kuklesnio lygio, be to primeta savąsias tonacijas visai knygai, ko visai nereikia, 07/01/2019.

Prof. Grasilda Blažienė (baltistė, kalbininkė): "Dangeručio sapnas" taip įkrito į širdį, kad labai norėčiau išspausdinti kalbotyros žurnale Jūsų poezijos ir pamąstymų. Užbūrėt mane. Esate labai jautrus ir imlus žodžiui, kalba tapo Jūsų sakraline esybe ir duotybe. Jūsų kalbos pojūtis yra žodžiais nenusakomas. To ko reikia kalbininkams. Akmenys tikrai keliauja...., 20/01/2019.

Prof. Liucija Drąsutienė (fortepijono pedagogė): Jūsų eilės - tai tarsi balsas iš pagoniškų laikų į dabartį, be dirbtinumo, įtikinančios. Eilučių ir posmelių išdėstyme galima "išgirsti" muzikinį ritmą. Žodžiais perteiktas lietuviško pasaulėvaizdžio pojūtis, atskiri vaizdiniai lyg atgyja. Daug žinių iš mitinių laikų, o juk tada žmonių aplinka buvo mažai pažinta, baugi, nors ir sudievinta. Ja lietuviai šventai tikėjo. Šiose eilėse praskleidžiama užmaršties skraistė. II-a dalis, mano manymu, mažiau originali, daugiau paviršutiniška. Kadangi vaizduojamoji aplinka ir emocinės nuotaikos man gerai pažįstamos, tai skaityti buvo įdomu, nors, pagalvojus, kai kuriam skaitytojui potekstės gali būti nesuprantamos. Sveikinu intelektą ir polėkį, 28/01/2019.

Vytautas Stulpinas (poetas): Eilėraščiai Giedriaus Alkausko knygoje "Keliaujantis akmuo" tiesiog stebina savo melodingumu, vitališkumu. Nors tai pirmoji knyga, bet autoriaus galimybės - didžiulės. Taip muzikaliai, virtuoziškai improvizuoti retai kas sugebėtų ir iš labiau patyrusių poetų. Tai prigimties duotybė, 12/04/2019.

Dainius Žičkus (rašytojas, muzikantas): Suvalgiau Tavo kūrybą vienu prisėdimu. Nesu kritikas, nes "ar mano jėgoms garsinti šią sakmę, šį padavimą, šią knygą?" Gilu. Prikabino. Daug netikėtumų ir keistų sąsajų. Daug sapno, t.y. atsiribojimo nuo laiko taisyklių. Berods Brodskis yra pasakęs: "poezija - tai nuolatinis bėgimas nuo tave įkvėpusių autorių šešėlio". Tai štai, pajutau Tavo kūryboje bėgimą nuo S. Gedos. Labai stiprūs archetipai. Labai daug nuojautų. Ir iš visos knygos labai stipriai pajutau vieną eilėraštį. Giliai pajutau. "Lopšinė liūdnam laumiukui" pataikė tiesiai i širdies gelmes. Ten buvo ne vien tik eilėraštis. Ten buvo daug gyvenimo, daug karmos. "Lopšinė liūdnam laumiukui" - tai tapybos aktas. Emocinės tapybos. Mačiau belaikį žmogų, išgyvenau tą sapną, kuriame viskas neišvengiamai susiję. Ir supratau vieną paprastą dalyką: mes niekada nesutinkame žmonių tiktai vieną kartą gyvenime. VISADA būna antras kartas. Tik visada kitoks. Ir to antro karto esmė - karminė. Dažniausiai antras kartas ateina kaip galimybė pasimokyti iš pirmo karto. Kartais mūsų atsiprašo žmonės, o kartais atsiprašyti reikia mums patiems, 27/04/2019.

Neringa Butnoriūtė (literatūrologė): Reikia pripažinti, jog tai, kad debiutinė knyga pelnytų tokį aukštą įvertinimą (Dionizo Poškos premiją), nutinka retai. Smagu, jog autoriui kūryba nėra tik įvaizdis, tik savo gimtinės aprašymas. "Keliaujantis akmuo" - drąsi knyga, nes jos autorius nebijo būti nemadingas. Per kalbą, per rašymo intenciją atsiranda visa gyvybė. Per kalbą galima atpažinti, įprasminti, atkurti, o kartu ir kurti naujažodžius. Tad premija šįkart yra puiki paskata, o autoriaus bandymas nugalėti slogutį puikiai pavyko, 24/05/2019.

Egidija Šeputytė (poetė, psichologė): Pirmoji knygos dalis labiausiai persunkta tautosakinės, lietuviškos archetipinės dvasios ir tuo eilėraščiai originalūs - ne savo forma ir kalbėjimu iš esmės, bet tų formų naudojimu turiniui išreikšti čia ir dabar. Autorius tarsi žodinis kaligrafas, atsitraukęs nuo klavišų ir ekranų, imasi verbalinės plunksnos - kad tebevyktų lėto, ilgo ir kruopštaus darbo reikalaujantis knygos rašymas ranka (kūnu ir krauju) - kad tęstųsi iš kartos į kartą perduodama tradicija - įsi-gilinti, 05/07/2019.

Perpetua Dumšienė (poetė, lituanistė, žurnalistė): Giedrius nustebino puikiu lietuvių tautosakos pažinimu, didele pagarba tokiems kūrėjams, kaip Sigitas Geda, Antanas Kalanavičius. Skaitydama jo knygą "Keliaujantis akmuo", vis girdėjau jo klausimą: "Ar tai mūsų jėgoms garsinti Lietuvelę"? Solidarizuojuosi su tokiais žmonėmis, nes jie vėl pažadins supratimą, kad ir Vaižganto Malaišiai, ir Kalanavičiaus Sapiegiškis yra tikras ir galingas kultūros upės ištakų šaltinis, 15/07/2019.