Apie tėvą ir vaikystę

Algirdas Šukys


         Mano tėvas – Aleksandras Šukys – gimė 1900 m. vasario 28 dieną Panevėžio apskrities Subačiaus valsčiaus Gelažių (dabar – Geležių) parapijos Vareikių kaime ūkininkų Vinco Šukio (1881–1953) ir Magdelenos Morkevičiūtės-Šukienės (1881–1964) šeimoje.
         Vincas Šukys, nors žemės turėjo ir nemažai (25 dešimtines), nebuvo stiprus ūkininkas, nes jo tėvas, mano tėvo senelis, mirė labai anksti, Vincukui dar mažam esant, ir nesuspėjo išmokyti sūnaus gerai ūkininkauti. Negalėjo to išmokyti ir jo motina – Veronika Šukienė, nes ji buvo daugiau daraktorė negu ūkininkė. Ji mokė kaimo vaikus lietuviškai skaityti ir rašyti, lietuviškų poterių ir katekizmo. Jai šis darbas, nors ir buvo pavojingas, nes caro valdžios buvo draudžiamas, labai patiko, nes, būdama labai geros širdies ir labai malonaus būdo, gerai sutardavo su mokiniais ir jų tėvais. Daraktoriavimas užimdavo nemažai laiko, todėl jo dažnai pritrūkdavo ūkio tvarkymo reikalams. Kai Vincukui sukako aštuoniolika metų, ji visus tuos reikalus perdavė jam. Vincukas turėjo tapti Vincu. Gretimame Prūselių kaime jis susirado sau žmoną – vienmetę Magdutę, neseniai grįžusią iš Žemaitijos, kur ji kurį laiką gyveno pas savo tetą, buvusią kartu ir Magdutės krikšto mama. Pastaroji, būdama savo brolio – Platelių (o vėliau Telšių) klebono Semaškos – „gaspadine“, stengėsi pamokyti „gaspadinavimo“ ir savo krikšto dukrą.
         Atitekėjusiai iš Prūselių į Vareikius Magdutei, tapus Magdelena Šukiene, teko ne tik „gaspadinauti“, bet nemaža dalimi ir „gaspadoriauti“, nes Vincukui, nors ir tapusiam Vincu, neretai pritrūkdavo laiko ūkio reikalų tvarkymui. Mat ir jis mėgo visuomeninę veiklą: buvo Gelažių bažnyčios maršalka, seniūno padėjėjas ir, būdamas šiek tiek raštingesnis negu dauguma parapijiečių, dar talkininkavo vietiniame kooperatyve, pardavinėdamas geležies dirbinius, nors už tą darbą jokio užmokesčio ir negaudavo.
         Aleksandras Šukys (šeimoje jį vadindavo Aleksiuku, o vėliau – Aleksiu) buvo vyriausias gausios Vinco ir Magdelenos Šukių šeimos vaikas. Vėliau gimė dar keturi broliai (Kazimieras, Antanas, Jonas ir Bronius) ir septynios seserys (Ona, Magdelena, Amelija, Veronika, Janina, Cecilija, Pranė). Magdelena mirė visai maža, Amelija irgi mirė būdama dar vaikas nuo vidurių šiltinės, o Cecilija – nuo difterito. Visi kiti devyni vaikai užaugo, o kai kurie iš jų pragyveno gana ilgą amžių. Pavyzdžiui, Ona Šukytė-Skukauskienė, kurios prisiminimais aš naudojuosi rašydamas šias eilutes, pragyveno beveik 102 metus. Tačiau dabar tarp gyvųjų teliko tik jauniausias sūnus Bronius, gimęs 1921 metais. Karui baigiantis, jis kartu su Aleksandru pasitraukė į Vakarus ir dabar gyvena Australijoje.
         Jau minėtoji mano tėvo senelė Veronika gana anksti pastebėjo, kad Aleksiukas yra gabus mokslams, ir labai norėjo, kad jis taptų kunigu. To paties norėjo ir Aleksiuko motinos dėdė – Telšių klebonas Semaška – ir pas jį „gaspadinavusi“ jo sesuo, Magdelenos Šukienės krikšto mama.
         Todėl, šiek tiek paūgėjęs, Aleksiukas atsidūrė Telšiuose. Jis jau mokėsi ketvirtoje progimnazijos klasėje, kai prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas priartėjo prie Telšių. Gimnazistas Aleksiukas nutarė grįžti namo ir pėsčias išėjo į Vareikius. Kai jis po kelių dienų kelionės vėlų vakarą pasibeldė į tėvų namų langą, tai labai išgąsdino viduje buvusius namiškius: jie jo, išaugusio ir apsirengusio gimnazisto uniforma, neatpažino ir pagalvojo, kad į Vareikius jau atėjo vokiečių kariuomenė.
         Kai 1915 m. vokiečiai iš tikrųjų atėjo į tuos kraštus, Gelažių klebonas gavo iš jų leidimą atidaryti mokyklą. Kadangi mokykla Gelažiuose buvo sudegusi, tai pradžioje ta mokykla veikė Vinco Šukio sodyboje, o mokytoju joje buvo buvęs gimnazistas Aleksandras Šukys. Kai mokyklą Gelažiuose atremontavo, pamokos buvo perkeltos į Gelažius. Kaip pasakojo jau minėtoji Onutė Šukytė-Skukauskienė, mano tėvas toje mokykloje pramokytojavo keletą metų,o nuo 1919 iki 1923 m. buvo net tos mokyklos vedėju, kurį laiką mokėsi Panevėžyje (ar tai Mokytojų kursuose, ar Mokytojų seminarijoje, tikro pavadinimo Onutė, sakė, nežinanti). Po to mokytojavo Kupiškio valsčiaus Migonių kaime. Ten jis dieną mokydavo vaikus, o vakarais – kaimo jaunimą. Bemokydamas kaimo jaunimą, jis susidraugavo su gabia mergaite Maryte Petrylaite, kurią netrukus vedė. Po kurio laiko buvo perkeltas į Kuosėnų mokyklą, kur 1927 m. sausio mėn. gimiau aš. Mano krikštatėvis buvo mano motinos giminaitis Jonas Gudas, turėjęs ūkį Kuosėnuose. Dabar jis jau miręs. Net jo sūnus Romualdas, gimęs vienuolika metų vėliau negu aš, vėliau tapęs aktoriumi ir kino režisieriumi, dabar jau pensininkas.
         Kuosėnuose mūsų šeima gyveno, matyt, neilgai, nes mano sesuo Danutė, gimusi 1929 m. kovo 9 d., gimė jau Punkiškiuose ir buvo pakrikštyta Adomynės bažnyčioje.
         Gyvenimą Kuosėnuose aš prisimenu labai miglotai ir labai fragmentiškai.
         Prisimenu tik tris vaizdelius, kuriuose matau ir savo tėvą.
         Pirmas vaizdelis (jį prisimenu geriausiai, nes tai mačiau daug kartų): aš pusiau sėdžiu, pusiau guliu tarp pagalvių savo lovytėje su baltomis vos-vos žalsvo atspalvio grotelėmis, o šalia manęs ant tokios pat spalvos grotuotos kėdės, kurią dabar galėčiau pavadinti savotišku mediniu „foteliu“, sėdi mano tėvas ir garsiai skaito kartais laikraštį, kartais knygą, kartais labai storą žurnalą pilkais viršeliais. Ir dabar akyse matau, kad to žurnalo puslapiuose kai kurios pastraipos prasideda kvadratėliais su tada man patikusiais įmantriais išraitymais. Dabar aš žinau, kad tai buvo taip išpieštos pirmosios raidės, o tada man patiko patys tie paveikslėliai ir skaitančio tėvo balsas, kurio aš su pasitenkinimu klausydavausi, nieko, žinoma, nesuprasdamas. Man būdavo gera, kad aš – ne vienas. Jau žymiai vėliau, jau Punkiškiuose, man tėvelis ir mamytė skaitydavo pasakas ir rodydavo paveikslėlius. Tuos paveikslėlius prisimenu ir dabar. Dabar žinau, kad tai buvo K. Šimonio piešti paveikslėliai, daug malonesni mano akiai negu šiuolaikiniai komiksai.
         Antrasis vaizdelis. Aš ant tėvo rankų prie lango. Už lango taip stipriai lyja, kad langų stiklais plaukia ištisinė vandens upė. Staiga blyksteli violetinė šviesa, nušviečianti visą langą, už jo esantį kiemą ir kambarį, kuriame mes stovime. Matau, kaip per kiemą šniokšdamas ir putodamas upelis pagauna prie klojimo durų stovėjusias rezgines su šienu ir neša jas tolyn... Staiga drioksteli baisus trenksmas, sudrebindamas ne tik lango stiklus, bet ir visą namą. Aš, išsigandęs, glūsteliu prie tėvo veido ir pajuntu, kaip jo barzda duria man į skruostą.
         Mano vaikiškoje galvelėje tada nebuvo nei tokių minčių, nei tokių žodžių tada aš dar nežinojau. Atmintyje išliko tik matytas vaizdas ir išgyventi pojūčiai, ką ir dabar matau, kai užsimerkiu, ir, atrodo, jaučiu. Tai, ką dabar matau ir jaučiu, tą ir aprašinėju dabar man žinomais žodžiais.
         Trečias vaizdelis – fragmentas. Mes išsikraustome iš Kuosėnų. Šalia ilgo medinio namo, kuriame mes gyvenome, prie pat nedidelių medinių gonkelių, prilipdytų prie namo vidurio, aš sėdžiu aptūlotas ir apkamšytas važelyje su išraitytomis ir išdekoruotomis sienelėmis. Matau, kaip iš namo per gonkelius mano tėvas su kitu vyru, turinčiu ilgą šviesiai rudą barzdą, išneša didelį–didelį stiklinį butelį, apipintą šviesiai gelsvomis vytelėmis, ir prinešę įstato į važelio vidurį. Dabar aš jau galiu gerai apžiūrėti niekada iki tol nematytą vyro barzdą: kokia ji ilga, kokia tanki ir kokia ruda.
         Po to aš jau niekada nebuvau Kuosėnuose ir nežinau, ar dar tebėra tas ilgas medinis namas su gonkeliu, kuriame mes tuomet gyvenome. Žinoma, kad nebėra tarp gyvųjų ir moteriškės, kuri mane dažnai nešiodavo ant rankų ir prie kurios buvau labai pripratęs. Iki šiol prisimenu jos vardą – Uršulė. Jį man tada sunkiai pavykdavo teisingai ištarti. Aš ir savo vardo ištarti nesugebėdavau. Vadindavau save Aduku.
         Punkiškius prisimenu jau žymiai geriau. Prisimenu ne tik namo vidų, kartu gyvenusius Čepėnų berniūkščius, kurie mane tyčia erzindavo, piešdami ir kabindami ant sienos piešinėlius, vaizduojančius mane sėdintį ant puoduko, bet ir namo, kuriame gyvenome, aplinką. Prisimenu, jog visai netoli namo tekėjo upė ir, nusileidus prie jos takeliu, galima buvo įlipti į dvi valtis. Jose visuomet būdavo šiek tiek vandens, kuriuo buvo galima taškytis. Į pačią upę lįsti mums buvo draudžiama, be to, ir mes patys to daryti bijodavome, ypatingai po vieno įvykio, kai, mūsų mamytei skalaujant skalbinius iš valties, tuomet dar vos vos ropinėjusi Danutė persisvėrė per valties kraštą ir įkrito į upę. Gerai, kad mamytė suspėjo ją pagriebti ir ištraukti. Taip galėjo ir nuskęsti, nes, kaip man tada atrodė, upė buvo giloka. Aš ją ir dabar matau akyse, matau joje baltais žiedais žydinčias plūduriuojančias plačialapes vandens lelijas, kurių pasiskinti kartais mane su savo valtimi nuveždavo toks vyras, kurį vadindavome Zove.
         Prisimenu smėlėtą keliuką, kilusį aukštyn nuo mūsų namo link Vilimo sodybos. Aš mėgdavau kapstytis to keliuko smėlyje, presuoti smėlį savo kibirėlyje ir gaminti smėlio kūgelius, kuriuos vadindavome „tortais“. Turėjau kartoninę dėžutę, kurioje vežiodavau kibirėlį, grėbliuką, kastuvėlį ir kitus savo žaisliukus. Kartą, ieškodamas geresnio smėlio, nuėjau tuo keliuku gana toli ir, suradęs gerą vietą, taip užsižaidžiau, kad nepajutau, kaip mane taip „prispaudė didysis reikalas“, jog nebespėjau sugrįžti namo ir teko „daryti į smėliuką“. Jau po to, pasinaudodamas kastuvėliu ir grėbliuku, smėliuotą „kirmėliuką“ įdėjau į savo kibirėlį ir, įstatęs kibirėlį į dėžutę, partempiau namo. Namie tą „kirmėliuką iškračiau iš kibirėlio į savo naktinį puoduką, kuris tik vadinosi „naktinis“, nes aš juo naudodavausi ir dieną. Visa tai pamatė Čepėnų berniūkščiai ir išplepėjo suaugusiesiems, kurie po to ilgai kvatodavo, atpasakodami šį mano „žygdarbį“. Nuo tada ir prasidėjo jau minėtieji piešinėliai, vaizduojantys mane ir puoduką. Jie kabėdavo iki tol, kol kas nors iš suaugusiųjų jų nenukabindavo.
         Tą vasarą Danutė buvo dar visai maža, visai neseniai gimusi. Prisimenu, kaip aš ją pirmą kartą pamačiau ir su ja „pasisveikinau“. Man pasakė, kad kambaryje, supamoje lovytėje guli ką tik atvežta mano sesytė. Ji tada dar neturėjo vardo. Tik vėliau mano tėveliai ir jos krikšto tėveliai Musteikiai ją nuvežė į Adomynės bažnyčią ir ten pakrikštijo, duodami jai du vardus: Danutės ir Reginos.
         O tą dieną aš įėjau į kambarį ir, prakišęs ranką pro lovytės groteles, norėjau paglostyti savo ką tik atsiradusią sesytę. Vos tik spėjau pasakyti „Sesyte, sesyte...“ ir prisiliesti prie jos, ji taip garsiai užriko, kad aš, išsigandęs, pabėgau ir dar ilgai bijojau prie jos prisiartinti. Tačiau kitų metų vasarą mes jau žaidėme su ja smėlio dėžėje, kurią specialiai sukalė ir užpildė smėliu, kad nebereikėtų kapstytis ant keliuko.
         Aš jau mokėdavau atpasakoti pasakas, kurias man skaitydavo ir pasakodavo tėvelis ir mamytė. Mamytė mums dar ir dainuodavo bei deklamuodavo vaikiškus eilėraščius. Kartais mus aplankydavo mamytės mama Domicėlė Aleknaitė-Petrylienė. Ji labai vaizdžiai deklamuodavo „Anykščių šilelį“, kurį buvo išmokusi iš paties A. Baranausko. Mokėjo visą „Anykščių šilelį“ nuo pradžios iki galo ir mano mamytė. Ją buvo išmokinusi jos mamytė, jau minėtoji mano senelė Domicėlė. Ji buvo gana veikli moteriškė, dalyvaudavo chore, vaidino „Kupiškėnų vestuvėse“, vėliau jų grupės dainomis ir šokiais susidomėjo Balys Buračas, jas kelis kartus fotografavo, buvo nusivežęs į Kauną. Senelė Domicėlė, kurią mes vadindavome bobute Damicėle, buvo padovanojusi mūsų šeimai kelias B. Buračo darytas fotografijas, tačiau 1941 m. birželio 14 d., kai mūsų šeimą trėmė pirmą kartą, visus mūsų albumus su fotografijomis iš mūsų atėmė, sakydami, kad juos mums grąžins, kai suras mūsų tėvą Aleksandrą Šukį. Jo tuomet nerado namie, nes jis buvo specialiai išvykęs iš namų. Jis buvo įspėtas, jog jį gali suimti. Tačiau tuomet niekas negalvojo, kad gali būti suimti vaikai, moterys ir seneliai.
         Punkiškių apylinkės buvo gražios ir man tada atrodė, jog jos labai kalvotos. Kokios jos yra iš tikrųjų, nežinau, nes kai mūsų šeima netrukus persikėlė iš Punkiškių į Jakūbonis, man Punkiškiuose pabūvoti taip ir nebeteko: virš keturiasdešimt metų teko išbūti tremtyje, o dabar, kai klubo sąnariai pakeisti metaliniais, neturėdamas nuosavo automobilio, daug nepakeliausi. O pamatyti vaikystėje matytas vietas dar kartą, žinoma, labai norėtųsi. Norėtųsi aplankyti ir Kuosėnus, kuriuose esu buvęs prieš 80 metų.
         O tada mes su tėveliu dažnai eidavome pasivaikščioti po Punkiškius. Danutė dar buvo maža, todėl pasilikdavo namie su mamyte, o mes dviese pakeliaudovame po apylinkes. Atsimenu, jog Punkiškiuose buvo kažkas panašus į tvenkinį ar ežerą, nors žymiai mažesnį už Dviragį, kurį teko matyti, kai kartą su tėveliu buvome nuvažiavę į Salas. Ten aš mačiau ne tik ežerą, bet ir didelius rūmus su kolonomis. Kelis kartus buvome nuvažiavę ir į Adomynę pamaldoms, buvome užėję kartą ar du ir pas kleboną, kuris mane pavaišino saldainiais. Adomynėje aš irgi mačiau dvaro rūmus, tik kitokius negu Salose. Kaip dabar prisimenu, Adomynės rūmų pamatai buvo labai aukšti, atrodo, jog net durys tuose pamatuose buvo. Tokio dalyko aš iki tol nebuvau matęs.
         Kuriais metais mūsų šeima iš Punkiškių persikėlė į Jakūbonis, priklausiusius Pušaloto valsčiui, aš nežinau, nes tuomet dar nemokėjau skaičiuoti metų, tačiau prisimenu, kad tą vasarą, kai žuvo Darius ir Girėnas, mes tikrai buvome jau Jakūbonyse. Labai laukėme mūsų lakūnų parskrendančių iš Amerikos, ir, kai sužinojome, kad jie žuvo, mano mamytė ir kitos moterys, kurios buvo susirinkusios mokykloje(nes mano tėvelis vienintelis visame kaime turėjo radijo aparatą), labai verkė. Ir, man atrodo, jog ta vasara nebuvo pirmoji Jakūbonyse, nes Punkiškiuose ir pirmus metus Jakūbonyse mes neturėjome lempinio radijo aparato. Turėjome tik patefoną su didele triūba, panašia į voverušką (tada mes tą patefoną vadindavome gramofonu) ir detektorinį radijo imtuvėlį, kurį tėvelis buvo pats pasigaminęs. Nusipirkti teko tik ausines, nes tik per jas buvo galima kai ką išgirsti, vedžiojant laidelį su adatėle jo gale po tokio akmenėlio, kurį vadino detektoriumi ir kurį irgi reikėjo pirkti, paviršių. Bevedžiojant tą laidelį ir besukiojant kondensatorių, balsas ausinėse tai atsirasdavo, tai vėl išnykdavo ir reikėdavo gerokai pavargti, kol gerai prisitaikydavai ir pagaudavai Kauno radijo stotį.
         Gyvendamas Jakūbonyse, kai jau išmokau skaityti, aš pats bandžiau pasidaryti ir sau tokį imtuvėlį, bet taip ir nepabaigiau, nes negavau gero detektoriaus, o seni labai blogai veikė. Žinoma, ir didelio poreikio jau nebebuvo, nes mes jau turėjome lempinį imtuvą, kurio be jokių ausinių galėdavo klausytis visa klasė. Sekmadieniais į tą klasę susirinkdavo ko ne pusė kaimo. Juk tais laikais mokykloje buvo ir kaimo biblioteka, kurioje knygas išdavinėdavo mano mamytė, ir scena, kuria naudodavosi ne tik mokiniai savo vaidinimams, bet ir suaugusieji (tarp jų ir mano mama), ir jaunimo šokių salė. Mokykla buvo dvaro rūmuose ir įvairių patalpų buvo daug. Viename iš kambarių, kuris buvo rakinamas, kaimo šaulių būrys laikė savo šautuvus ir šovinius. Mano tėvas irgi buvo šaulys ir turėjo šaulio uniformą, kurią kartais užsivilkdavo. Kai mus 1941 m. birželio mėn. trėmė iš Lietuvos, rusų kareivėliai tą uniformą buvo įdėję į drabužių ryšulį, kurį leido mums pasiimti su savimi į sunkvežimį. Karo metais gyvendami Altajaus krašte, mes tą uniformą išmainėme į produktus.
         Mano tėvas buvo ne tik šaulys, bet ir Tautininkų sąjungos apylinkės pirmininkas. Tai apylinkei priklausė visas Pušaloto valsčius.
         Mūsų šeima turėjo gana turtingą biblioteką, kuria, kaip ir mokyklos biblioteka, galėdavo naudotis tų kaimų, iš kurių vaikai eidavo į mūsų mokyklą, žmonės. Tokių kaimų buvo šeši: Jakūbonys, Šermukšniai, Jusėnai, Mickaičiai, Šarkaičiai ir Puziniškės. Kai kurie kaimai jau iki mūsų šeimos atvykimo į Jakūbonis buvo išsikėlę į vienkiemius, o kai kurie į juos kėlėsi jau mums ten gyvenant. Jakūbonių gyventojų kėlimąsi į vienkiemius paspartino didelis gaisras, kurio metu sudegė kelios sodybos. Aš tą gaisrą labai gerai prisimenu. Po to gaisro į mūsų mokyklą persikėlė gana didelė Stankūnų šeima su seneliais ir būriu vaikų. Jie gyveno kartu su mumis daugiau nei metus ir persikėlė jau į vienkiemį, kur pasistatė naujus pastatus.
         Mokykla tais laikais buvo visos apylinkės kultūros centras. Į ją rinkdavosi žmonės pasiskaityti knygų ir laikraščių, kurių mes prenumeruodavome gana daug. Ateidavo laikraščiai „Ūkininko patarėjas“, „Mūsų kraštas“, „Mūsų rytojus“, „XX amžius“, „Lietuvos žinios“, „Bendras darbas“; žurnalai „Karys“, „Trimitas“, „Jaunoji karta“, „Jaunoji Lietuva“, „Mokykla ir gyvenimas“, „Lietuvos mokykla“, „Skautų aidas“, „Židinys“, „Naujoji Romuva“, „Gimtoji kalba“; vaikams buvo prenumeruojama „Kregždutė“ ir „Žvaigždutė“. Dienraštis „Lietuvos aidas“ kartais būdavo atvežamas, bet prenumeruojamas nebuvo, nes paštas Jakūbonis pasiekdavo ne kasdien. Tačiau naujausias žinias galėdavome gauti per radijo laidas, kurių pasiklausyti į mokyklą ateidavo ir kaimo žmonės, ypač nedarbo dienomis.
         Mokykloje vykdavo vakarėliai ir šokiai, vasaros metu – gegužinės, tėvų ir kaimo bendruomenės, taip pat šaulių būrio susirinkimai. Tautininkų sąjungos skyriaus susirinkimai vykdavo Pušalote. Į jį tėvas vykdavo arba arkliu, kurį mes turėjome, arba dviračiu.
         Mokykla organizuodavo ekskursijas ne tik mokiniams, bet ir suaugusiesiems. Prisimenu 1934 m. vykusią didelę ekskursiją į Klaipėdą, į pirmąją Jūros Dienos šventę. Važiavome traukiniu prekiniais vagonais. Važiavo ne tik daug mokinių, bet ir jų tėvai. Tada aš pirmą kartą pamačiau jūrą, o Smiltynėje banga mane buvo net pargriovusi. Tėvui teko sušlapti, kol mane iš jūros ištraukė, o mama labai išsigando. Kol mes, vaikai, jūroje nuogi maudėmės, suaugusieji stovėjo ir žiūrėjo, nes neturėjo maudymosi kostiumų. Kai kateriu mus vežiojo po jūrą, kai kurie suaugusieji (tarp jų ir mano mama) susirgo jūros liga, nes buvo labai didelės bangos ir laivą stipriai supo. Mums, vaikams, nieko bloga neatsitiko. Gal todėl, kad mes, matydami dideles pasišiaušusiomis keteromis bangas, labai smarkiai šūkavome. Danutės toje ekskursijoje dar nebuvo, nes ji buvo dar per maža važiuoti prekiniu vagonu.
         Tačiau kitais metais, kai vyko ekskursija į Kauną ir mes važiavome jau keleiviniuose vagonuose, su mumis važiavo ir Danutė. Tada mes aplankėme daug muziejų, matėme sudaužytą raudoną „Lituaniką“, kuria į Lietuvą skrido Darius ir Girėnas, perėjome išilgai visą Laisvės alėją, matėme daug gražių vitrinų, tik buvo labai karšta: vietomis net asfaltas buvo minkštas. Mano tėvas mus ragino išmokti įveikti sunkumus.
         Mokykloje buvo keturi skyriai, kuriuose pamokos vyko vienu metu vienoje didelėje klasėje, nes mokytojas buvo tik vienas. Jis turėdavo organizuoti darbą taip, kad dirbtų visi skyriai: vienam skyriui ką nors aiškindavo, kitas skyrius tuo metu spręsdavo kokį nors uždavinį, trečias ko nors ieškodavo geografiniuose ar istoriniuose žemėlapiuose, kuriais buvo nukabinėtos visos sienos, ketvirtas – rašydavo kokį nors atpasakojimą ar ką nors piešdavo. Gana dažnai vyresniųjų skyrių mokiniai gaudavo iš mokytojo rašalines su raudonu rašalu ir tikrindavo jaunesniųjų skyrių mokinių klasės ir namų darbus, vertindami juos pažymiais, dažnai net mažesniais negu vertindavo pats mokytojas, kartas nuo karto patikrindamas ir tikrinamųjų, ir tikrintojų darbus. Mokykla turėjo gana daug fotografijų, kurios, žiūrint pro stereoskopą, kurių mokyklą turėjo irgi keletą, duodavo ne plokščią, o erdvinį vaizdą; daug įvairiaspalvių plakatų su piešiniais, vaizduojančiais senovę ar mūsų niekada nematytus kraštus. Nors užrašai ant jų dažniausiai būdavo ne lietuviški, o vokiški arba rusiški (išlikę dar nuo caro laikų), mokytojas savo pasakojime juos taip komentuodavo, kad mes viską suprasdavome ir mokytis buvo labai įdomu. Juk kaime tada nebuvo nei kino, nei radijo, nei televizijos, todėl klasėje būdavo daug įdomiau negu namie. Tėvai galėdavo net drausminti savo vaikus, grasindami, jog kitą dieną neleisią į mokyklą. Ir tai atrodydavo kaip didžiausia bausmė.
         Mano tėvas gana neblogai mokėjo vokiečių ir rusų kalbas, skaitydavo knygas tomis kalbomis ir klausydavosi radijo laidų iš užsienio, todėl gana daug žinojo ir mokėjo įdomiai ir įtikinamai pasakoti. Kai dabar apmąstau jo poelgius ir posakius, tai turiu pripažinti, kad jis buvo geras psichologas ir pedagogas.
         Man buvo tik keturi metai, kai jis mane išmokė skaityti, o būdamas penkerių aš jau buvau perskaitęs gana daug knygučių, kurias jis laikas nuo laiko padėdavo taip, kad kristų man į akis, o kartais net ir parekomenduodavo perskaityti. Taip aš, perskaitęs „Kelionę po kambarį“ ir „Saulę palubėje“, nustebau, kiek daug įdomių dalykų yra aplink mane, ir naujomis akimis pažvelgiau į „Vandens ir vėjo galybę“, o po to ir į jau gana moksliškai parašytus astronomo Pauliaus Slavėno „Dangaus spinduolius“. Aš jau buvau neblogai apsiskaitęs, kai oficialiai pradėjau lankyti mokyklą ir iš karto patekau į trečiąjį skyrių. Antraisiais oficialaus mokymosi mokykloje metais aš išlaikiau egzaminus už keturis skyrius ir išlaikiau taip, kad mane pagyrė egzaminuose dalyvavęs mokyklų inspektorius iš Panevėžio. Jo padiktuotame gana sudėtingame diktante aš padariau tik vieną klaidą, neteisingai perkeldamas žodį „medkirtys“: vietoj to, kad perkelti „med–kirtys“, aš perkėliau „me–dkirtys“. Visus kitus egzaminus išlaikiau penketais.
         Po keturių skyrių baigimo aš dar buvau per mažas, kad mane priimtų į gimnaziją, bet atsitiko taip, kad tuomet atsirado penktasis ir šeštasis pradžios mokyklos skyriai. Juose galima buvo mokytis tik Pušalote, bet mano tėvas nusprendė, kad aš galiu mokytis ir namie. Jis pripirko man vadovėlių, kuriais naudojausi ir aš, ir mano dėdė – jauniausias mano tėvo brolis Bronius, kuriam, norint įstoti į Panevėžio prekybos mokyklą, prireikė šešių skyrių. Jis atvažiavo pas mus ir mes per vienerius metus „išstudijavome“ penktojo ir šeštojo skyriaus kursą, nuvykome į Pušalotą ir kartu su dvejus metus penktajame ir šeštajame skyriuose pasimokiusiais mokiniais išlaikėme visus egzaminus.
         Nors man ir tada buvo dar mažoka metų, bet, atsižvelgdami į mano labai gerus pažymius, mane priėmė į Panevėžio berniukų gimnazijos pirmąją klasę, atleisdami nuo mokesčio už mokslą.
         Iki šiol atsimenu savo tėvo patarimą: „Kai tu mokysiesi gimnazijoje, tau teks įrodinėti teoremas, ko mes mokykloje nedarėme. Tu tik pačioje pradžioje pasiskaityk tuos įrodymus, kad suprastum, kaip tai daroma, o vėliau stenkis pats ieškoti įrodymų, kad po to galėtum palyginti savo įrodymą su tuo, kurį rasi vadovėlyje. Ir tik retais atvejais, kai po ilgų bandymų tau nepavyks savarankiškai rasti teoremos įrodymo, perskaityk tą įrodymą vadovėlyje ir po to vėl pabandyk įrodyti tą teoremą. Atsimink, kad mokėjimas logiškai mąstyti yra daug svarbesnis už pačias teoremas.“
         Tik vėliau aš įsitikinau, koks teisingas ir naudingas tas mano tėvo patarimas. Man jį ne vieną kartą teko pakartoti gabesniesiems savo studentams, norintiems tobulinti savo mąstymą.
         Prisimenu, kaip tėvas grūdino mano valią ir kantrybę.
         Kartą, kai aš dar buvau mažas ir dar oficialiai nelankiau mokyklos, bet dažnai dalyvaudavau pamokose, nes man būdavo įdomu sėdėti kartu su mokiniais klasėje ir bandyti daryti tai, ką daro jie, mūsų mokykla išvyko į miško sodinimo talką, į kurią mus pakvietė vietiniai miškininkai. Mes užsodinome medeliais gana nemažą plotą ir visus tuos medelius palaistėme. Dabar ten auga brandus miškas ir ten buvę mūsų mokyklos mokiniai, jų vaikai ir vaikaičiai rengia susitikimus, kurie vyksta kasmet pirmąjį liepos šeštadienį. Susirenka ne tik vietiniai. Kartais atvažiuoja net ir tie buvę mokiniai, kurie dabar gyvena užsienyje. Ir daugelis, prisimindami savo buvusius mokytojus, geru žodžiu pamini ir mano tėvą, daugelio gerų darbų iniciatorių.
         Tos talkos, apie kurią ką tik rašiau, pabaigoje miškininkai, atsidėkodami mums už pagalbą ir norėdami mus paskatinti puošti medžiais savo sodybas, apdovanojo visus mokinius sodinukais ir medžių sėklomis. Gavau dovanų ir aš. Grįžome namo jau vakare. Kitą dieną aš paprašiau tėvo, kad duotų man žemės, kur aš galėčiau pasodinti savo sodinukus ir pasėti medžių sėklas, kurių taip pat buvau gavęs.
         Nors mokyklos sklypas buvo gana nemažas ir mokiniai, jį išmatavę, buvo radę, kad jo plotas apytikriai lygus šešiems hektarams, tėvas nuvedė mane į kadaise buvusios dvaro jaujos vietą, kur buvo gana daug perdegusio molio ir plytgalių, tarp kurių kyšojo nususę karklų krūmeliai. Nuvedęs pasakė: „Štai tau tavo sklypelis. Išvalyk jį nuo molio, plytgalių ir karklų, sukask žemę savo kastuvėliu, padaryk duobutes ir lysvelę, prinešk derlingos žemės iš komposto krūvos, kuri, kaip žinai, yra už tvarto, tada galėsi sodinti savo sodinukus ir pasėti sėklas. O kol kas aš padengsiu tavo sodinukus velėna, kad jų šaknys nesudžiūtų.“
         Man teko padirbėti tame sklypelyje daugiau negu savaitę, kol atlikau visus tuos darbus, kuriuos buvo susakęs mano tėvas. Tačiau savo pasiekiau – pasodinau savo sodinukus ir pasėjau turėtas medžių sėklas. Kai tie medeliai paūgėjo, mes apsodinome jais į mokyklą vedantį keliuką. Jie ten labai gražiai augo. Gaila tik, kad tarybiniais metais, kai vienkiemius perkėlinėjo į tarybinio ūkio gyvenvietę ir nugriovė mokyklos pastatą, išveždami plytas gyvenvietės statybai, išrovė ir apie mokyklą augusius medžius: ir senas liepas bei topolius, kurie ten augo dar nuo dvaro laikų, ir mūsų sodintus dar jaunus medžius. Viską sulygino ir užsėjo kviečiais. Net žymės, kad ten kadaise mokykla buvo, nebeliko. Neseniai mes vis dėlto nustatėme jos buvimo vietą ir įkasėme stulpelį, pritvirtinę prie jo lentelę su užrašu, primenančiu, kad čia kadaise buvo dvaro rūmai ir juose buvo atidaryta pradinė mokykla.
         Paminėsiu dar vieną įvykį, kurį aš prisimenu iki šiol.
         Gimdydama antrąjį sūnų, mirė mano mamos brolio Kazimiero žmona, palikdama du mažus sūnelius: apytikriai mano metų Vytuką ir ką tik gimusį Aliuką. Dėdė Kazimieras nesugebėjo atlaikyti sunkaus išbandymo, pradėjo piktnaudžiauti alkoholiu ir galų gale pasikorė. Vyresnįjį Petryliuką, t. y. Vytuką, priglaudė mano mamos sesuo Emilija Pakarklienė, gyvenusi Smilgių kaime visai šalia Kupiškio, o Aliuką pasiėmė mano mama. Jis buvo šiek tiek jaunesnis už Danutę ir jie labai susidraugavo. Mes visi trys kartu auginome triušius, laikydami juos narveliuose, nes palaidi jie nugrauždavo daržus. Tekdavo mums aprūpinti triušius žole, kopūstų lapais, morkomis, sėlenomis ir kitokiu maistu. Aš net leisdavau rašytinį laikraštėlį, kuriame aprašydavau triušių auginimo „subtilybes“, o Danutė ir Aliukas tą laikraštėlį pas mane „prenumeruodavo“, mokėdami po penkis centus už numerį.
         Kartą, kai aš jau buvau ką tik baigęs trečiąjį mokyklos skyrių, mes stipriai susiginčijome triušių auginimo klausimais. Danutė ir Aliukas ėjo išvien prieš mane. Pagaliau mes net susipešėme. Peštynių metu aš sumušiau Aliukui nosį ir jam iš jos pradėjo bėgti kraujas. Tai pamatė mano tėvas, tuo metu atsitiktinai ėjęs pro šalį. Išsiaiškinęs, jog aš sumušiau už save mažesnį našlaitį Aliuką, jis pasakė, jog silpnesnius skriausti gali tik toks žmogus, kuris nepatyrė vargo ir neišmoko užjausti kitų žmonių. Todėl, esą, man būtų labai sveika tuos du atostogų mėnesius papiemenauti. Nieko nedelsdamas jis nusivedė mane pas netoliese gyvenusį stambų ūkininką Židonį ir susitarė su juo, kad aš du mėnesius pas jį papiemenausiu, padėdamas savo skyriaus draugui Petrui Balčėčiui, kuris, norėdamas užsidirbti dviračiui pinigų, vasarą piemenavo pas Antaną Židonį, ganydamas gana didelę bandą. Buvo sutarta, kad aš miegosiu kartu su Petru klojime ant šieno, kad apsaugai nuo lietaus gausiu tokį pat „zuperinį“ maišą kaip tas, kurį turi Pertas, kad valgysiu pas Židonį kartu su visa šeimyna ir tik kartą į savaitę, pasikeisdamas su Petru, galėsiu aplankyti namus.
         Aš prapiemenavau su Petru iki rudens. Keldavomės labai anksti, dar saulei netekėjus, ir parsivarydavome bandą namo, jau temstant. Pradžioje buvo sunkoka, bet paskui pripratau ir dviese ganyti net patiko, nes Petras buvo gero būdo, linksmas ir išmoningas berniukas. Jis mane išmokino įvairių ganymo gudrybių, kurios man pravertė vėliau, kai Sibire, pabėgus iš taigos į stepę, man vieną vasarą teko piemenauti, ganant Čaryšo tarybinio ūkio didžiulę bandą. Tai buvo 1946-ųjų metų vasarą, prieš pat grįžtant į Lietuvą po pirmosios tremties, kuomet mes, sugrįžę į Lietuvą, apsigyvenome Smilgių kaime pas jau minėtąją mano motinos seserį Emiliją Pakarklienę ir aš pradėjau mokytis Kupiškio gimnazijos trečiojoje klasėje. Klasės auklėtoja buvo mokytoja Felicija Jakutytė, kuri vedė lietuvių kalbos pamokas. Dabar ji jau pensininkė, Kupiškio rajono garbės pilietė. Mes, buvę jos mokiniai ir auklėtiniai, susirinkdami į metinius susitikimus, visuomet ją aplankome, o paskutinius kelerius metus, kai mūsų gretos gerokai praretėjo, tuos susitikimus rengiame savo mokytojos bute, Vytauto gatvėje, visa šalia senosios Kupiškio gimnazijos pastatų, kur auga mūsų jau senokai pasodintas atminimo ąžuoliukas. Tuos susitikimus organizuodavo buvęs klasės seniūnas Zenonas Mačionis, o jam mirus – jo žmona Živilė Mačionienė, taip pat buvusi mūsų klasiokė (tada ji buvo dar Brazauskaitė). 2004-aisiais metais atšventėme garbingą mūsų mokytojos ir auklėtojos 90-ies metų jubiliejų. Šventė vyko Kupiškio miesto kultūros namuose, joje dalyvavo ir Kupiškio miesto administracija su miesto meru priešakyje, buvo daug svečių, sveikinusių jubiliatę, iš Kauno atvykusi filmavimo grupė parodė gražų filmą apie mūsų mokytoją. To filmo kūrime dalyvavome ir mes.
         Aš toje klasėje prasimokiau tik kelis paskutinius 1946-ųjų metų mėnesius, nes per žiemos atostogas eksternu išlaikiau egzaminus už trečiąją gimnazijos klasę ir už pirmąjį ketvirtosios klasės pusmetį. Buvau pervestas į ketvirtąją gimnazijos klasę, bet ir ten ilgai neužsilaikiau, nes, norėdamas „pasivyti“ tremtyje prarastus mokslo metus (nuo 1941 m. rudens iki 1946 m. rudens aš jokios mokyklos nelankiau), naudojausi gimnazijos direktoriaus L. Jonuškos ir mokymo dalies vedėjo K. Pajarsko man suteikta teise eksternu laikyti egzaminus ir „šokinėti“ iš klasės į klasę. 1949-ųjų metų pavasarį aš jau mokiausi paskutinėje – aštuntojoje – gimnazijos klasėje. Buvome jau atšventę šimtadienio šventę ir jau galvojau apie stojimą į Vilniaus universiteto Matematikos fakultetą. Tačiau 1949 m. balandžio 14 d. pamokos metu buvau iškviestas į gimnazijos direktoriaus kabinetą. Ten manęs jau laukė NKVD leitenantas Sobolevas ir aš, ir mano sesuo Danutė buvome areštuoti. Mūsų mama tuomet gulėjo Kupiškio ligoninėje. Po kelių dienų ją pristatė į Kupiškio KPZ ir mus išvežė į Panevėžio kalėjimą. Prasidėjo kalėjimų ir antrosios tremties metai. Visa tai esu jau aprašęs. Kaune leistas laikraštis „Patriotas“ mano atsiminimus paredagavo, suskirstė į skyrelius ir, davęs jiems pavadinimą „Gulagų voratinklyje“, patalpino savo tinklalapyje. Buvęs mano studentas Šarūnas Leonas perkėlė tuos atsiminimus į mano tinklalapį. Perkėlimo metu aš juos dar šiek tiek papildžiau. Dabar juos galima rasti internete adresu http://www.mif.vu.lt/~sukys. Todėl aš čia viso to, kas ten parašyta, nebekartosiu. Grįšiu į mokymosi Panevėžio berniukų gimnazijoje laikus ir pratęsiu pasakojimą apie savo tėvą.
         Panevėžio berniukų gimnazijoje mokytis man sekėsi, nors pradžioje buvo šiek tiek liūdnoka ir nejauku gyventi pas svetimus žmones samdytame bute Plukių gatvėje, visai netoli gimnazijos. Kambarėlyje mes gyvenome trise: aš – pirmaklasis – ir du aštuntos klasės gimnazistai. Ten mes ir mokydavomės, ir miegodavome, ir valgydavome pusryčius bei vakarienę. Pietus valgydavau šalia gimnazijos buvusioje Marcinkevičiaus valgykloje, kurioje mano tėvas buvo man nupirkęs abonementą. Tai buvo gana „prašmatni“ valgykla. Prie gražiomis staltiesėmis dengtų staliukų pietaudavome po keturis žmones. Kol laukdavome atnešamų pietų, o juos išnešiodavo oficiantės, pasipuošusios baltomis prijuostėmis ir baltomis kokardomis, galėdavome pavartyti spalvotus žurnalus bei paskaityti laikraščius, padėtus ant tam skirto staliuko. Valgykla turėjo dvi sales: mažąją ir didžiąją. Aš pietaudavau mažojoje. Mūsų staliukas, prie kurio pietaudavau aš ir trys netoliese buvusių Lietuvos banko skyriaus ir Ligonių kasos darbuotojai, stovėjo netoli lango su gražiomis permatomomis užuolaidomis, pro kurias matėsi Respublikos gatvė ir mano gimnazija. Man atrodo, kad tarp pietaujančių, o jų buvo gana daug, visi buvo suaugę skrybėlėti ponai ir ponios, o uniformuotas gimnazistukas buvau tik aš vienas. Buvo ir uniformuotų karininkų, tačiau gimnazistų nebuvau sutikęs.
         Vadovėlius ir kitus mokymuisi reikalingus reikmenis (vatmaną, braižybos įrankius ir pan.) aš gaudavau „Spaudos fonde“, kuris irgi buvo Respublikos gatvėje. Ten pirmaisiais mano mokymosi metais mano tėvas buvo atidaręs man sąskaitą ir aš viską gaudavau „nemokamai“.
         Kitais mokslo metais viską pirkdavau jau pats už atvežamus iš namų pinigus. Gyvenau jau kitame bute, Sodų gatvėje, jau gerokai toliau nuo gimnazijos. Gyvenau kambarėlyje kartu su dviem vyresnių klasių gimnazistais. Vienas jų buvo buto šeimininkės giminaitis Kazys Varneckas, baigęs Jakūbonių mokyklą. Jis buvo linkęs į meną ir labai gražiai piešdavo.
         Sovietams okupavus Lietuvą, Panevėžio berniukų gimnazija buvo paversta mišria vidurine mokykla. Berniukai ir mergaitės mokėsi jau kartu. Aš, kaip gerai besimokantis, buvau išrinktas klasės seniūnu. Apie mane kažkas net straipsnį buvo parašęs tuomet Panevėžyje ėjusiame „Panevėžio garse“. Aš to straipsnio ir pamatyti nesuspėjau, nes, kai grįžau namo atostogų, mūsų šeima 1941 m. birželio mėn. buvo ištremta. Apie tą straipsnį sužinojau važiuodamas tremtinių ešelone iš gimnazistės Repšytės, buvusio Lietuvos Seimo nario Repšio dukters, kurių šeima taip pat buvo tremiama.
         Mūsų šeimą suėmė ankstų dar nespėjusį išaušti sekmadienio rytą. Mano tėvo namie nerado, nes jis, būdamas savo pažįstamų įspėtas, jog gali būti suimtas, dar penktadienio vakare dviračiu išvažiavo iš namų, pasakęs, jog susitiksime galbūt jau tik prasidėjus karui. Po to atsisveikinimo mūsų šeima jau niekada nebuvo su juo susitikusi.
         Tremtyje karo metu aš jį dažnai sapnuodavau. Prisimenu, kaip per pirmąsias tremties šv. Velykas aš susapnavau, kad jis man padovanojo gražų margutį ir staiga dingo miške. Liko tik jo pėdos sniege (tomis dienomis Sibiro taigoje, kurioje mes gyvenome ir dirbome, buvo dar labai daug sniego). Aš ilgai sekiau tomis pėdomis, norėdamas pasivyti savo tėvelį, tačiau sniego vis mažėjo, nes jis greitai tirpo, kol pagaliau tėvo pėdsakai dingo. Aš tada staiga pabudau, taip ir nepavijęs savo tėvo. Pradžioje net atsitokėti negalėjau, taip tikroviškai atrodė man mano sapnas, jog rodės, kad tėvas iš tikrųjų buvo mane aplankęs. Taip ir išaušo 1942 m. balandžio 5 d. Velykų rytas – be tėvo ir be margučių. Aš po to sapno užmigti jau nebesugebėjau.
         Tremtyje karo metais mes nieko nežinojome apie mūsų tėvą: ar jis dar gyvas ir kur jis yra. Tik kai 1946 m. rudenį sugrįžome į Lietuvą, sužinojome, kad jis dalyvavo 1941 m. birželio sukilime, o po to buvo Pušaloto valsčiaus viršaičiu. 1944 m., artėjant frontui prie Pušaloto, jis kartu su jauniausiuoju broliu Broniumi ir sesers Veronikos vyru Petru Indriliūnu dviračiais išvyko į Žemaitiją, kur Telšiuose gyveno nutekėjusi jo sesuo Ona Skukauskienė. Ten jie prabuvo iki tol, kol frontas priartėjo ir prie Žemaitijos. Tada jie visi trys, nors Bronius buvo gana sunkiai susirgęs, tais pačiais dviračiais išvažiavo į Rytprūsius. Ėjo gandai, kad Bronius kelyje žuvo per susišaudymą, tačiau tie gandai nepasitvirtino. Kai Lietuva atgavo Nepriklausomybę, mes sužinojome, jog Bronius – Australijoje. Po to jis buvo pora kartų atvykęs į Lietuvą, tačiau paskutiniu metu dėl pablogėjusios sveikatos tokios ilgos kelionės jam jau per sunkios. Juk jam greit bus 90 metų.
         Visai neseniai atsitiktinai iš Vilniuje gyvenančios ir Mažvydo Respublikinėje bibliotekoje dirbančios buvusios pušalotietės Janinos Stankevičienės sužinojau, jog mano tėvas, prieš išvažiuodamas iš Pušaloto, frontui esant jau visai arti, dviračiu apvažiavo daug ūkininkų, išdalindamas jiems Pušaloto valsčiaus viršaičio raštinėje buvusius žemės nuosavybės dokumentus, sakydamas, kad tų dokumentų kada nors gali vėl prireikti. Jo žodžiai pasitvirtino, kai Lietuvoje po Nepriklausomybės atgavimo prasidėjo žemės reforma, tebevykstanti iki šiol. Ponia Stankevičienė, kurią atsitiktinai sutikau per mūsų katedroje dėsčiusio Matematikos instituto bendradarbio akademiko profesoriaus Broniaus Grigelionio jubiliejų Mokslininkų rūmuose Verkiuose, man papasakojo, jog daugelis pušalotiečių iki šiol geru žodžiu mini mano tėvą – rūpestingą ir drąsų buvusį savo viršaitį, mokėjusį gerbti ir mylėti savo krašto žmones, ko dabartinės valdžios atstovams labai trūksta, nors laikai ir žymiai lengvesni, nes Lietuva – vėl nepriklausoma valstybė. Reikia tik norėti ir mokėti joje dorai ir protingai tvarkytis.
         Kai 1946–1949 m. m. aš mokiausi Kupiškio gimnazijoje, mūsų šeima buvo gavusi žinutę nuo mano tėvo, jog jis dabar esąs DP stovykloje Vakarų Vokietijoje, Badeno-Wiurttenbergo žemėje, JAV okupacinėje zonoje, bet greit iš ten išvyksiąs, kad jo dabar ieškoti nereikėtų ir kad su laiku jis pats mus susirasiąs. Po to ilgą laiką mes jokių žinių iš jo neturėjome. Tik 1960-aisiais metais, kai aš po antrosios tremties buvau grįžęs į Lietuvą ir norėjau gauti darbo Lietuvos Mokslų akademijos besikuriančiame Skaičiavimo centre, aš sužinojau, jog mano tėvas Vakarų Vokietijoje dalyvauja VLIK‘o bei kitoje antitarybinėje veikloje ir todėl mūsų šeima neturinti teisės gyventi Lietuvoje, nors daugeliui kitų tremtinių jau leista grįžti į Lietuvą. Teko grįžti į Barnaulą ir priimti pasiūlymą kurti Skaičiavimo centrą Altajuje. Tą pasiūlymą aš buvau gavęs jau anksčiau, todėl, prieš duodamas sutikimą, ir buvau atvykęs į Lietuvą sužinoti, ar negalėčiau tokio darbo dirbti Lietuvoje, kas man būtų buvę žymiai maloniau.
         Po kurio laiko gavau laišką iš Vilniaus universiteto rektoriaus prof. J. Kubiliaus. Jis rašė, kad ne tik Mokslų Akademija, bet ir Vilniaus universitetas nori kurti SC, ir todėl jis kviečiąs mane į Lietuvą ir tikisi, jog jam pavyksią priimti mane į darbą VU.
         Kvietimas buvo labai malonus, tačiau darbai Altajuje jau buvo prasidėję, jau buvo gautas finansavimas ir užsakyta ESM „Minsk“, jau buvo iš įvairių organizacijų surinkta būsimojo SC komanda ir aš jau nebeturėjau teisės visų jų apvilti, palikdamas juos likimo valiai. Juk visus juos aš buvau sukvietęs ir įtikinęs palikti gerai apmokamas darbo vietas ir imtis naujo, labai įdomaus ir labai reikalingo darbo. Dabar, kai kompiuterį gali pamatyti kiekviename kampe, visi gerai supranta, koks galingas ir naudingas šis instrumentas. O tada skaičiavimo technikos ateitimi tikėjo tik nedidelės grupelės entuziastų, kuriuos daugelis aukštų valdžios atstovų laikė tuščiais fantazuotojais. O visai dar neseniai Stalinas juos laikė liaudies priešais. Todėl tais laikais man prireikė nemažai pastangų, kol surinkau tikrai gerą komandą. Ir būtų buvę tikrai išdavikiška ją dabar palikti. Todėl, nors ir su skaudančia širdimi, turėjau parašyti didžiai gerbiamam Jonui Kubiliui, su kuriuo ir dabar palaikau gana artimus santykius, neigiamą atsakymą, nuoširdžiai padėkodamas už pasitikėjimą ir kvietimą. Tuo kvietimu aš pasinaudojau tik 1983 m., kai mane, apkaltinę antitarybine veikla, atleido ir iš Altajaus politechnikos instituto SC viršininko, ir iš Mokslinių tyrimų laboratorijos vadovo, ir iš Taikomosios matematikos katedros docento pareigų. VU rektorius J. Kubilius apie tai žinojo, nes aš su juo susirašinėdavau, tačiau priimti į darbą VU Taikomosios matematikos katedros docentu vis dėlto išdrįso, nežiūrint į tai, kad J. Andropovo valdymo metais sovietinis režimas buvo sugriežtėjęs. Altajaus krašto antrasis sekretorius Nevskis, tvarkęs ideologijos reikalus, prieš atleidžiant mane iš darbo, man buvo pasakęs: „Džiaukis, kad dabar 83-ieji, o ne 38-ieji metai.“
         Antrąjį laišką nuo savo tėvo mes gavome tik 1963-aisiais metais. Jis atėjo į Barnaulą ne tiesiogiai, o per jau ne vieną kartą minėtąją motinos seserį Emiliją Pakarklienę. Ji gavo laišką nuo mano tėvo, o jame – ir laišką mums, kurį ir įdėjo savo laiške mūsų šeimai. Po to prasidėjo gana reguliarus susirašinėjimas (kartais net po kelis laiškus per metus), tačiau jis visą laiką vyko per Emiliją. Per ją mes gaudavome ir tėvo siuntinius, kurie pas Emiliją patekdavo ne iš Vakarų Vokietijos, o iš Švedijos, ir ne nuo Aleksandro Šukio, o nuo firmos A. B. Nyman & Schultz Stokholme. Žinau, jog mano tėvas siuntinėdavo laiškus ir siuntinius ne tik mums, bet ir savo seserims bei kitiems giminaičiams Lietuvoje. Vadinasi, jis rašydavo gana daug laiškų.
         Iš tėvo laiškų mes sužinojome, jog jis nuo 1960-ųjų metų jau pensininkas ir gaunąs neblogą pensiją, nes turįs pakankamai ilgą darbo stažą. Sužinojome taip pat, kad prieš išėjimą į pensiją jis keletą metų dirbo Lietuvių gimnazijos administratoriumi, o dar anksčiau – didelės ligoninės maitinimo skyriaus vedėju, kur išmokęs ir virtuvės subtilybių, praverčiančių dabar, išėjus į pensiją, kai valgį tenka gamintis pačiam. Iš jo laiškų tapo aišku, kad jo keliai su broliu Broniumi ir su svainiu Indriliūnu išsiskyrę gana seniai: Bronių, kaip pakankamai jauną ir stiprų, DP stovyklos vadovai išsiuntę į Australiją, ir dabar apie jį mano tėvas nieko nežinąs, nes jis nežinąs Broniaus adreso, o Bronius – jo adreso, kadangi dabartinis jo, t. y. Aleksandro Šukio , adresas yra naujas (7 – Stuttgart – Cannstatt, Steinhaldenstr. 149, W. Deutschland) ir Broniui, aišku, nėra žinomas. Vėliau sužinojome, jog Indriliūnas buvo išvykęs į JAV, pas ten gyvenančius jo giminaičius ir ten po kurio laiko miręs.
         Savo laiškuose tėvas rašė, jog gaunąs daug laikraščių ir žurnalų iš Lietuvos, skaitąs ir centrinę TSRS spaudą, todėl nemažai žinąs apie mūsų gyvenimą Lietuvoje ir Sibire, nes apie tai galįs pasiskaityti ir Vakarų, ir sovietinėje spaudoje. Abi santvarkas – ir Rytų, ir Vakarų – savo laiškuose jis vertino gana santūriai, taikliai pastebėdamas jų trūkumus ir mokėdamas pasidžiaugti laimėjimais. Tiesa, savo laiškuose jis kartais paminėdavo, kad tiksliai nežinąs, ką dabar jis jau galįs ir ko dar negalįs savo laiškuose rašyti, nerizikuodamas pakenkti mums, tačiau pasidžiaugdavo laisvėjimo procesais, vykstančiais visame pasaulyje ir Tarybų Sąjungoje taip pat.
         Paskutinis laiškas, kurį gavome nuo jo, buvo datuotas 1970 m. kovo 25 d. Jame jis rašė, kad vasario 28 d. atšventęs 70 metų sukaktį, kad šventėje dalyvavo nemažai draugų ir pažįstamų. Pasidžiaugė, jog Štutgarto apylinkėse yra nemažai lietuvių, ir pasiskundė, jog šiais metais žiema buvo ilga ir todėl nusibodusi. Nors didelių šalčių nebuvę (apie 5–7 laipsnius žemiau nulio), bet buvę daug sniego ir žiema tęsėsi net apie 4 mėnesius, kai kitais metais pakakdavę 2–4 savaičių. Rašė, kad, kaip ir kasmet, dabar atliekąs sveikatos patikrinimą, tačiau rezultatų dar nežinąs. Tas laiškas pasiekė mus vėliau negu kunigo K. Senkaus telegrama, kad mano tėvas mirė 1970 m. balandžio 24 d. ir kad jo laidotuvės vyks balandžio 28 d.
         Gavęs tą telegramą, aš bandžiau gauti leidimą išvykti į laidotuves, bet prieš Gegužės Pirmosios šventes visos valdžios buvo užimtos prieššventiniais reikalais, ir aš negavau jokio atsakymo: nei teigiamo, nei neigiamo.
Po švenčių man buvo pasiūlyta vykti į Vakarų Vokietiją aplankyti tėvo kapo ir ten pasilikti, paskelbti keletą antitarybinių straipsnių ir įsijungti į užsienio lietuvių veiklą. Iš manęs sovietų žvalgybos darbuotojai pirmuosius kelis metus nieko nereikalausią, nereikalausią jokių diversijų ir po to. Vienintelė mano pareiga būsianti informuoti specialiai atsiųstus žmones apie lietuvių organizacijų veiklą. Bet ir tai – tik po keleto metų.
         Aš pasakiau, jog tokia veikla man ne prie širdies, ir todėl aš nenorėčiau keisti to savo darbo, kurį dabar dirbu su malonumu ir kuris man sekasi, atnešdamas didelę naudą ne tik man, į kitą darbą, kuris reikalauja dviveidiškumo ir yra ne tik neįdomus, bet ir man nepriimtinas. Išklausę mano atsakymą, įstaigos, kuri sprendė mano leidimo ar neleidimo išvykti į užsienį klausimą, darbuotojai atsakė: „Na, ką gi, prievarta nevarysime. Nenori, tai ir nevažiuok. Tęsk savo darbą, kuris tau patinka ir sekasi.“ Tuo viskas ir pasibaigė. Jokių represijų mano atžvilgiu šįkart imtasi nebuvo, skirtingai nuo tų laikų, kai sprendėsi mano aspirantūros ir bendradarbiavimo klausimas 1953-aisiais metais. Apie tai rašyta jau minėtuose „Gulagų voratinkliuose“, todėl čia nebesikartosiu.
         Todėl ir negalėjau teigiamai atsakyti į buvusios mano tėvo kaimynės M. Lėmanienės laišką, kurį ji man parašė po tėvo mirties, kviesdama atvažiuoti ir spręsti juridinius klausimus dėl tėvo palikimo. Tą palikimą mes gavome žymiai vėliau per „Injurkolegiją“, tiesa, labai nepalankiu kursu iškeičiant Vakarų Vokietijos markes į rublius ir išskaitant didžiulius mokesčius.
         Į „Injurkolegijos“ užklausimą mes gana ilgai negalėjome išsiųsti reikiamų dokumentų ir notaro patvirtintų įgaliojimų, nes ištisus metus slėpėme nuo savo motinos tėvo mirtį, kol ji, nebesulaukdama jo laiškų, pati susiprato. Teko jos nuogąstavimus patvirtinti. Tai jai buvo labai didelis smūgis, nes ji visą laiką tikėjosi dar susitikti su mūsų tėvu. Dabar ta jos viltis užgeso galutinai, ir motinos nuotaika labai pablogėjo. Manau, jog tai prisidėjo prie to, kad 1972 m. liepos 3-ąją ji mirė nuo infarkto. Palaidojome Barnaulo kapinėse, laidotuvėse dalyvavo labai daug mano bendradarbių ir buvusių mano studentų, taip pat daug vietos lietuvių – buvusių tremtinių, taip ir negrįžusių į Lietuvą. Apie mūsų motinos mirtį jie sužinojo iš didžiausio Altajaus krašto laikraščio „Altaiskaja Pravda“, kuriame buvo pranešta apie mūsų motinos mirtį ir pareikšta užuojauta mums, jos vaikams. Tai buvo išskirtinis ir man labai netikėtas įvykis, nes „Altaiskaja Pravda“ skelbdavo pranešimus apie mirtį ir užuojautas tik labai retais atvejais, tik tada, kai mirdavo koks nors žymesnis ir kuo nors nusipelnęs Tarybų valdžiai veikėjas. Mano motina buvo tik paprasta tremtinė, o tremtiniai tais laikais, nors ir buvo reabilituoti ir jau nebebuvo diskriminuojami, dar nebuvo valdžios atstovų ypatingai gerbiami, ir tų laikų laikraščiai, rašydami apie tokius žmones, neminėdavo, kad jie – buvę tremtiniai. Nebuvo apie tai parašyta ir mūsų motinos atveju.
         Ant jos kapo pastatėme gražų marmurinį paminkliuką su įmontuota jos fotografija ir įrašais, padarytais ant akmens. Tas paminklas tebestovi ir dabar. Jį prižiūri Barnaule tebegyvenanti mano sesuo.
         Kai Sąjūdžio laikais buvo pervežami buvusių tremtinių palaikai į Lietuvą ir tam tikslui buvo išskirti tarybiniai karo lėktuvai, man nepakilo ranka prašyti, kad tuoj būtų pervežti ir mūsų motinos palaikai. Tada stengėmės pirmoje eilėje pervežti palaikus iš nykstančių kapinaičių (o tokių buvo labai daug) ir būtų buvę nepadoru reikalauti skubiai pervežti mano motinos palaikus iš gerai prižiūrimų kapinių. Atgimimo laikais dauguma žmonių stengėsi elgtis padoriai. Tik vėliau, kai prasidėjo turtų dalybos ir grobstymai, kai prilindę prie valdžios lovio gobšuoliai prarado paskutinius sąžinės trupinėlius, viskas pasikeitė. Teisingai buvo dar mūsų senolių pasakyta: „Žuvis pūva nuo galvos!“ Blogas valdžios pavyzdys užkrėtė didžiąją mūsų visuomenės dalį.
         Dabar belieka tik laikas nuo laiko lankyti motinos kapą, nes pervežti jos palaikus iš Rusijos į Lietuvą dabar vargu ar įmanoma. Paskutinį kartą aplankiau jos kapą 2005 metais, kai savo buvusių studentų kvietimu buvau nuvykęs į jubiliejinį susitikimą. Buvo ne tik malonu, bet ir keista: 1983-aisiais metais aš buvau atleistas nuo visų pareigų, ir galima sakyti, išmestas iš Altajaus politechnikos instituto, o vienas mano bendradarbių buvo net pasodintas į kalėjimą, dabar gi apie mano atvykimą į Barnaulą buvo pranešta per Altajaus krašto televiziją ir spaudoje, tame institute, kur aš anksčiau dirbau( dabar vadinamame Altajaus technikos universitetu), į didžiulę amfiteatro tipo auditoriją susirinko tiek žmonių, kad reikėjo ieškoti papildomų kėdžių.
         Visą savaitę, kol aš viešėjau Barnaule, teko susitikinėti su buvusiais savo studentais įvairiose įstaigose, į kurias buvau kviečiamas tų įstaigų vadovų, buvusių mano studentų ir bendradarbių. Į susitikimą su manimi atvyko buvę mano bendradarbiai net iš kitų respublikų, o tas bendradarbis, kuris, kaip jau minėjau, buvo pasodintas į kalėjimą (dabar jis – jau akademikas), atskrido iš Krasnodaro ir papasakojo, kaip iš jo buvo reikalaujama duoti parodymus prieš mane, kad būtų galima ir mane areštuoti.
         Mane nustebino ir tai, kad Barnaulo miesto 375 metų jubiliejaus proga (Barnaulas įgijo miesto teises 1830-aisiais metais) pravestoje skaitytojų apklausoje, kas per tuos 375 metus labiausiai nusipelnė Altajaus kraštui, kurią pravedė jau minėtoji „Altaiskaja Pravda“, mano pavardė pateko ne tik į pirmąjį 70-tuką, bet ir į pirmąjį dešimtuką, o žurnale „Monitor“, skirtame kompiuterinei technikai, buvo išspausdintas dviejų puslapių straipsnis apie kompiuterinės technikos istoriją Altajaus krašte su mano tų laikų fotografija (įdomu, iš kur ir kaip ją „iškniso“), po kuria buvo parašyta, kad „Altajaus informatizavimas – mano rankų darbas (vardas, tiesa, buvo šiek tiek iškreiptas, nes buvo parašyta „Шукис Альгес Александрович. Информатизация Алтая – его рук дело!“)“.
         Pabuvojau ne tik Barnaule. Savo buvusio mokinio buvau nuvežtas ir į už kelių šimtų kilometrų nuo Barnaulo esančią Usti-Kalmankos rajono vidurinę mokyklą, kurioje, kai nesutikau bendradarbiauti su „organais“, teko dirbti vietoj žadėtosios aspirantūros nuo 1954 metų iki 1958-ųjų metų, kai buvau iš tos mokyklos mokytojo pareigų atleistas „по непригодности“ (tuomet buvo toks Darbo kodekso straipsnis, berods, 49-tasis). Dabar net tų, kurių parašai stovėjo po įsakymu dėl mano atleidimo, buvau sutiktas labai pagarbiai ir tikrai nuoširdžiai bei su sibirietišku vaišingumu, stengiantis „išpirkti“ buvusias savo nuodėmes. Aš ant jų ir nepykstu: buvo tokie laikai, ir Stalino teroro išgąsdinti žmonės nebuvo tokie drąsūs, kad atlaikytų kai kurių karjeristų spaudimą „iš viršaus“. Tais laikais buvo madinga „pasmerkti“ tą ar kitą žmogų, mąstanti ir rašantį ne taip, kaip „priimta“. Dabar Lietuvoje irgi beveik tas pats. Tik nešaudo ir į kalėjimus nesodina, kaip Stalino laikais.
         Praėjo jau daugiau kaip 25 metai, kaip aš grįžau iš Altajaus į Lietuvą, bet vis dar gaunu iš buvusių savo mokinių, studentų ir bendradarbių laiškus ir sveikinimus, siunčiamus paprastu ir elektroniniu paštu, vis dar laikas nuo laiko išgirstu ir atpažįstu jų balsus, suskambusius telefono ragelyje, nors dabar tokie pokalbiai jiems kainuoja gana brangiai. Tokio bendravimo ilgalaikiškumas ir nuoširdumas mane graudina ir stebina, nes Lietuvoje to nėra. Dažnai susimąstau, kodėl?
         Nepamiršta manęs ne tik buvę mano draugai, bet ir tie, kurie kadaise buvo mane neteisingai nuskriaudę. Buvau gavęs pakvietimą ir į to instituto (dabar – universiteto), kuriame dirbau ir iš kurio kadaise buvau išvytas, jubiliejų, taip pat ir į tos mokyklos, kurioje 1954–1958 m. m. dirbau ir buvau išvarytas, jubiliejų. Bet tų jubiliejų datos nesutapo su mano atostogų metu, todėl, nuoširdžiai padėkojus, teko atsakyti neigiamai, paaiškinant, jog neatvyksiu ne todėl, kad nenoriu, bet todėl, kad negaliu. Vėliau gavau laikraščių iškarpas su straipsniais apie vykusias iškilmes. Nors manęs ten nebuvo, bet pamirštas nebuvau. Man net atrodo, jog buvau išliaupsintas daugiau negu esu vertas. Taip jau, matyt, yra, kad žmonės linkę į kraštutinumus: kai teisia, dažniausiai teisia per žiauriai, kai aukština, dažnai išaukština per aukštai, daugiau negu iš tikrųjų pelnyta.
         Na, bet, manau, užteks apie Altajų, kur teko praleisti apie keturias dešimtis metų ir kur ilsisi mano motinos palaikai.
         Grįšiu į Vakarų Vokietiją ir pratęsiu savo pasakojimą apie tėvą ir jo kapą Štutgarte.
         Kai 1983 m. grįžau į Lietuvą ir pradėjau dėstytojauti Vilniaus universitete, pradėjau ieškoti galimybių aplankyti savo tėvo kapą be „specorganų“ pagalbos. Parašiau laišką į Raudonąjį kryžių, bet susidūriau su sunkumais: negalėjau nurodyti nei kapinių, kuriose buvo palaidotas mano tėvas, pavadinimo, nei kapo numerio. Bandžiau susisiekti su kunigu K. Senkum, kuris buvo atsiuntęs telegramą apie tėvo mirtį ir po to dalyvavo mano tėvo laidotuvėse, ir su ponia M. Lėmaniene, savo laiške aprašiusia mano tėvo mirtį ir atsiuntusia pluoštelį fotografijų iš jo laidotuvių. Tačiau pasirodė, jog per praėjusius trylika metų daug kas pasikeitė: ponia M. Lėmanienė, jos vyrui mirus, išvyko į JAV, į Floridą, pas savo giminaičius, pasikeitė ir kunigo K. Senkaus adresas. Bet apie tai aš sužinojau tik atgavus Lietuvai nepriklausomybę, kai sužinojęs naują kunigo K. Senkaus adresą, pasiunčiau jam laišką ir gavau atsakymą.
         Kunigo K. Senkaus naujo adreso ieškojau gana ilgai ir gavau jį iš Vytauto Skuodžio, anksčiau dirbusio VU Geologijos fakultete ir tarybiniais metais nuteisto už disidentinę veiklą. Kadangi jis buvo gimęs JAV ir todėl turėjo ne tik Lietuvos, bet ir Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybę, tai sovietiniuose lageriuose ilgai neužsisėdėjo: JAV prezidentui R. Reiganui pareikalavus, V. Skuodis tiesiai iš lagerių buvo išsiųstas į Jungtines Amerikos Valstijas. Išvyko į JAV ir jo šeima.
         Lietuvai atgavus nepriklausomybę, V. Skuodis, apkeliavęs lietuvių bendruomenes Amerikoje bei Australijoje ir surinkęs nemažai aukų Lietuvai, grįžo į savo tėvynę. Kurį laiką ėjo Lietuvos gyventojų genocido rezistencijos tyrimų centro direktoriaus pareigas ir, būdamas net pedantiškai doras, bandė sustabdyti kai kurių „veikėjų“ intensyviai vykdomą buvusio KGB dokumentų grobstymą, siekiant panaudoti juos istorijos klastojimo ir šantažo tikslams. Dėl savo principingumo ir padorumo, jis, kaip ir politiniai kaliniai Viktoras Petkus (buvęs Lietuvos Helsinkio grupės vadovas) bei Stasys Stungurys (grupės „Nacionalinis liaudies frontas“ narys), neįtiko į valdžią prasibrovusiems karjeristams ir buvo atleistas iš pareigų. Dabar jis gyvena name, anksčiau priklausiusiame Vilniaus universitetui, tame pačiame kuriame gyvenu ir aš. Kaip ir sovietmečiu, taip ir dabar kolega Vytautas aktyviai priešinasi blogiui ir neteisybei.
         Paskutinį kunigo K. Senkaus laišką gavau iš sanatorijos Bad Wörishofene. Jis žadėjo, kad, pasibaigus gydymuisi, grįžęs į Štutgartą, pabandys man padėti surasti tėvo kapą. Bet daugiau laiškų iš jo jau nebegavau. Net nežinau, ar jis dar gyvas. Juk buvo jau gana senyvo amžiaus. Ir gyvenimas jam, kaip ir visai jo kartai, tikrai nebuvo lengvas. Jei jis jau miręs, tai duok jam, Dieve, amžinąjį atilsį danguje, nes jo tikrai nusipelnė, kaip nusipelnė ir monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas (irgi buvęs politinis kalinys), nors kai kuriems ponams dėl savo padorumo jis irgi neįtiko. Skaudu, kad padorūs ir principingi žmonės, kurie buvo ujami sovietmečiu, ujami ir Nepriklausomoje Lietuvoje. Taip neturėtų būti. Ne dėl tokios Lietuvos jie ir daugybė kitų padorių žmonių aukojosi, negailėdami savęs ir net savo gyvybių.
         Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jau galėjau važiuoti į Vokietiją, tačiau nežinojau, kur ir kaip tą kapą rasti, todėl, prieš išsiruošdamas į kelionę vis dėlto norėjau ir stengiausi tai sužinoti.
         Buvau parašęs ir į Lietuvių gimnaziją Hiutenfelde, kur, kaip savo laiškuose rašė mano tėvas, jis dirbęs administratorium, kol išėjęs į pensiją. Nežinau kodėl, bet atsakymo negavau. Nejaugi ten nebeliko žmonių, kurie dar galėjo prisiminti mano tėvą? Juk esu iš tą gimnaziją aplankusių žmonių girdėjęs, kad mano tėvo portretas toje gimnazijoje kabėjęs ir po jo išėjimo į pensiją.
         Bandžiau kreiptis į Lietuvos išeivių bendruomenę Vokietijoje ir į kitas atitinkamas organizacijas ir labai nustebau, kai gavau atsakymą, kad mano tėvo kapo Štutgarto kapinėse nėra.
         Kodėl atėjo toks atsakymas, sužinojau visai atsitiktinai, gavęs labai netikėtą laišką iš Druskininkų sanatorijos nuo P. Pfannenštilio, kurį aš 1954–1955 m. m. mokiau Ustj-Kalmankos vidurinėje mokykloje.
         Tas vokietukas buvo patekęs į Altajų, kai Sovietų Sąjungos karo su Vokietija metu buvo likviduota Vokiečių autonominė sritis Pavolgyje: tuomet Stalino įsakymu visi Pavolgio vokiečiai buvo iškelti iš Pavolgio į rytinę Sovietų Sąjungos dalį. Vėliau, jau karui pasibaigus, panašios priemonės buvo pritaikytos kalmukams, Kaukazo čečėnams ir ingušams, Krymo totoriams, o iš Armėnijos buvo tremiami „dašnakai“, iš Ukrainos – „banderovcai“ ir „vlasovcai“. Lyginant tuos trėmimus su trėmimais Pabaltijy, atrodo, kad trėmimai Pabaltijy vyko šiek tiek „kultūringiau“, bent jau toks trėmimas, kuris rusiškai vadinasi „поголовный“, Pabaltijy taikomas nebuvo.
         Žlugus Sovietų Sąjungai, Pfannenštilių šeima susirado tolimas savo giminės šaknis Vokietijoje ir, surastiems giminaičiams pakvietus, emigravo iš Altajaus krašto į savo proprosenelių gimtinę. Gyvendamas ir dirbdamas Vokietijoje, P. Pfannenštilis nutarė pataisyti savo sveikatą ir atvyko į Druskininkų sanatoriją, tikėdamasis, kad, būnant Lietuvoje, jam pavyks surasti buvusį savo mokytoją, „auklėjusį“ jį daugiau nei prieš penkias dešimtis metų, nes, dar prieš išvykdamas į Vokietiją, jis jau žinojo, kad aš esu išvažiavęs iš Barnaulo į Vilnių.
         Labai gerai prisimenu tą nuoširdų, bet labai neorganizuotą berniūkštį Pėtią Pfannenštilį, gyvenusį Ustj-Kalmankos mokyklos internato bendrabutyje ir beveik niekada nesugebėdavusį rasti laiko mokykloje užduotų namų darbų atlikimui. Jo tėvai gyveno kitoje gyvenvietėje – Novo-Kalmankoje, už keliolikos kilometrų nuo rajono centro. Tokių gyvenviečių buvo ne viena, ir internate buvo gana daug mokinių. Visą jų „armiją“, gyvenančią be tėvų priežiūros ir tik nedarbo dienomis aplankančią savo tėvų namus, nebuvo lengva priversti sėsti prie knygų. Futbolas, o žiemą slidės, jiems buvo įdomiau. Man, tuomet buvusiam baigiamosios 10„a“ klasės auklėtoju, ne vieną kartą teko lankytis internate ir stengtis ten gyvenusius jaunuolius „atvesti į protą“. Mano pastangos nenuėjo veltui: Pėtia Pfannenštilis, nors ir ne pačiais geriausiais pažymiais, vis dėlto išlaikė baigiamuosius egzaminus, gavo brandos atestatą ir įstojo į automechanikos technikumą. Jį baigęs, sugrįžo į Ustj-Kalmanką ir po kurio laiko tapo rajono autotransporto skyriaus viršininku. Vedė savo klasiokę Galiną Masterkovą, kuri irgi buvo mano auklėtinė. Ji buvo žymiai stropesnė, mokėsi žymiai geriau ir, įsigijusi aukštojo mokslo baigimo diplomą, tapo rajono prekybos organizacijų viršininke. Manęs tuo metu Ustj-Kamlankoje jau nebebuvo. Apie tai sužinojau tik tada, kai klasė, švęsdama mokyklos baigimo dešimtmečio jubiliejų, pakvietė man į susitikimą su buvusiais auklėtiniais. Prisimenu, kaip P. Pfannenštilis susitikimo metu organizavo iškylą prie ežero ir tinklais prigaudė didžiulį katilą žuvų, iš kurių buvo išvirta labai skani žuvienė.
         Vėliau susitikimai vykdavo kas penkeri metai ir mane į juos visą laiką kviesdavo, nes aš buvau ne tik vienos iš klasių auklėtojas, bet ir abiejų klasių beveik pusės mokomųjų dalykų mokytojas. Tuomet kaimų mokyklose mokytojų, baigusių aukštąjį mokslą, buvo dar nedaug, o aš buvau baigęs ir fizikos, ir matematikos fakultetus. Todėl ir pedagoginį krūvį gavau ne tik didelį, bet ir „margą“: pamokas vedžiau tik baigiamosiose klasėse – 10„a“ ir 10„b“ – ir mokiau jose algebros, geometrijos, trigonometrijos, fizikos, elektrotechnikos, radiotechnikos, automechanikos, braižybos ir astronomijos. Elektrotechnikos, radiotechnikos ir automechanikos buvo mokoma todėl, kad tuo metu vidurinėse mokyklose buvo įvestas proftechninis mokymas. Sibire karo metu ir po karo atsirado gana daug įmonių, gaminančių karinę techniką: karo metu daug įmonių buvo evakuota iš Sovietų Sąjungos vakarinės dalies, o po karo daug įmonių buvo atgabenta iš Vokietijos ir pristeigta naujų. Technikos buvo daug, bet labai stigo specialistų. Todėl įmonių vadovybė labai palankiai žiūrėjo į pastangas ruošti jiems taip reikalingus jaunus kadrus.
         Šitą situaciją aš gerai žinojau, nes dar studijų metu man teko su ja susidurti: dirbdamas vakarinėje jaunimo mokykloje, bendraudavau ne tik su savo mokiniais – iš įvairių įmonių atsiųstais jaunuoliais, bet ir su juos atsiuntusių įmonių atstovais, karo metu įgijusiais karinius laipsnius ir dabar užimančiais pakankamai aukštus postus, tačiau neturinčiais ne tik aukštojo, bet ir vidurinio išsilavinimo ir todėl dabar priverstais mokytis vakarinėje jaunimo mokykloje.
         Žinodamas situaciją ir turėdamas buvusių savo mokinių įvairiose įmonėse, aš, tapęs kaimo mokyklos mokytoju, tuo pasinaudojau: mokyklos vardu įvairioms įmonėms buvo išsiųsti prašymai „оказать техническую помощъ в оргпнизации кабинетов физики, электротехники, радиотехники и автомеханики, необходимых для проведения профтехнического обучения учащихся“, ir man beliko tik, pasiėmus mokyklos sunkvežimį, vairuotoją, ūkinės dalies vedėją ir keletą stipresnių mokinių, aplankyti vieną po kitos visas įmones, kurioms buvome išsiuntę laiškus. Vėliau tuo keliu pasuko ir kitos mokyklos, bet mes buvome pirmieji, kurie tai sugalvojo ir tuo pasinaudojo, todėl mes buvome gausiausiai apdovanoti. Mes galėjome net pasirinkti, kas mums labiausiai tinka. Na, ir rinkomės, kiek į sunkvežimį tilpo.
         Aktyviai dalyvaujant mokiniams (tai jiems labai patiko), mokykloje buvo įrengti minėtieji proftechnikos mokymo kabinetai, galingas radijo mazgas, transliuodavęs radijo laidas ne tik mokyklai, fotolaboratorija, „masterskaja“ vadinama dirbtuvėlė, kurioje buvo bent kelios medžio ir metalo apdirbimo staklės, šalia mokyklos iškastoje žeminėje buvo įrengta nuosava elektrogeneratorinė. Ją mes įsirengėme todėl, kad stepių rajonuose siaučiančios vėtros gana dažnai nutraukdavo laidus, kuriais elektros energija ateidavo į mokyklą iš rajoninės elektrinės, ir tuomet išsijungdavo visi mūsų įrenginiai, kurių mes jau turėjome gana daug: ne tik jau minėtąsias stakles ir radijo mazgą, bet ir oscilografą, magnetofoną, kino aparatą, mūsų pačių sukonstruotą ultratrumpųjų radijo bangų siųstuvą. Turėdami nuosavą „elektrinę“, mes galėdavome tęsti savo darbus ir tuo metu, kai rajono elektrikai remontuodavo vėtrų pažeistas elektros tiekimo linijas.
         Kai mūsų mokyklą aplankė Altajaus krašto švietimo skyriaus vadovas, pats kadaise tarnavęs kariniame radiotechnikos dalinyje ir neblogai išmanantis šioje srityje, jis net nustebo, kad mes sugebėjome paprastoje kaimo mokykloje taip greitai įsirengti tokius kabinetus ir turime tiek gana sudėtingos įrangos, kuria mokiniai sugeba gana laisvai naudotis. Viktoras Konstantinovičius Savenko buvo gana protingas ir progresyvus žmogus, ir po to mūsų mokyklai ne vieną kartą stipriai padėjo, išskirdamas papildomų lėšų mums reikalingos technikos įsigijimui. 1958-aisiais metais, kai aš buvau išvarytas iš Ustj-Kalmankos vidurinės mokyklos už tai, kad „kėliau nepamatuotai didelius reikalavimus“ kai kurių rajono „ponų“ vaikučiams, V. K. Savenko padėjo ir man asmeniškai. Jis paskyrė mane Altajaus krašto Mokytojų tobulinimo instituto elektrotechnikos, radiotechnikos ir fizikos kabinetų vadovu, pavesdamas man organizuoti viso krašto mokytojų, vedančių ką tik minėtąsias disciplinas, praktinį apmokymą per vasaros atostogų metu organizuojamus kursus. Kad aš galėčiau tinkamai pasiruošti tokiam apmokymui, ne tik buvo išskirta pakankamai daug lėšų reikiamos techninės įrangos pirkimui ir ekskursijų į didžiausius Sovietų Sąjungoje esančius mokslo ir technikos centrus organizavimui, bet ir buvo sudarytos puikios sąlygos mano kvalifikacijos kėlimui. Man buvo patarta pradžioje pačiam aplankyti tuos mokslo ir technikos centrus, kurie man atrodo įdomūs, pačiam iš anksto susipažinti su juose atliekamais darbais ir nuspręsti, su kuo būtų naudinga supažindinti ir krašto mokyklų mokytojus, o jau po to, pasinaudojant man suteiktais įgaliojimais, susitarti su tų centrų vadovybėmis dėl būsimų ekskursijų.
         Aš aplankiau Sovietų Sąjungoje atsiradusius pirmuosius Skaičiavimo centrus Tomske, Maskvoje ir Kijeve, neseniai įsteigtas elektroninių skaičiavimo mašinų gamyklas Penzoje ir Minske, Dubne pradėjusią veikti pirmąją Sovietų Sąjungoje atominę elektrinę, ką tik įkurto Mosklų Akademijos Sibiro skyriaus institutus, Novosibirsko hidroelektrinę ir Dnieprogesą, keletą Maskvos ir Leningrado įmonių, kurios pasižymėjo aukštu automatizavimo lygiu (Lichačiovo vardo autogamyklą, pirmąją rutulinių guolių gamyklą, elektrotechninės įrangos gamyklą „Elektrosila“, Leningrado optinės mechanikos gamyklą ir kitas), Maskvos ir Tomsko universitetus, Sibiro fizikinės technikos institutą, Pulkovo astronominę observatoriją ir eilę vietinių Sibiro įmonių.
         Per pusmetį man pavyko įgyti tiek naujų žinių, kiek jokia standartinė aspirantūra nebūtų galėjusi suteikti. V. K. Savenko tuo buvo labai patenkintas, nes laikėsi tos nuomonės, jog žmogus tik tada galės daug duoti kitiems, kai pats turės, ką jiems duoti.
         Per vasaros atostogų metu organizuotus mokymus su specialiai atrinkta mokytoju grupe, atstovaujančia visus Altajaus krašto rajonus, mes atlikome daug įvairių fizikinių eksperimentų, prisigaminome įvairios aparatūros (transformatorių, radijo imtuvų, radijo siųstuvų, oscilografų ir pan.), o po to išmaišėme beveik pusę Sovietų Sąjungos, aplankydami mano atrinktas mokslines įstaigas ir įmones. Visi mokytojai buvo labai patenkinti ir tvirtino, kad gavo tai, ko visiems jau seniai labai reikėjo. Jiems buvo pavesta steigti savo mokyklose pavyzdinius kabinetus, organizuoti seminarus ir kelti aplinkinių mokyklų mokytojų kvalifikaciją. Tam tikslui buvo išskirtos lėšos, reikalingos techninės įrangos įsigijimui ir seminarų organizavimui. Taip atsirado pavyzdinių kabinetų ir Mokytojų tobulinimo instituto filialų tinklas, aprėpęs visą Altajaus krašto teritoriją, kurios plotas keturis kartus viršija Lietuvos plotą. Baigiantis kursams, jų dalyviams buvo pasakyta, kad po metų bus patikrinta, kaip jie įvykdė numatytas užduotis, ir pasiekusieji geriausių rezultatų bus premijuoti. V. K. Savenka savo pažadą ištesėjo: kartu su manimi aplankė visus Altajaus krašto rajonus, susipažino su pasiektais rezultatais ir keliolika mokyklų premijavo, nes rezultatai iš tikrųjų buvo labai geri, nemažai mokytojų pasirodė esą labai išradingi.
         Mūsų veiklą palaikė ne tik krašto valdžia, bet ir įmonių, gaminančių sudėtingą techniką, vadovai, todėl besikuriantiems pavyzdiniams kabinetams, kurie buvo pavadinti „atraminiais“, nebuvo sunku gauti reikalingą techninę įrangą net nemokamai, taip pat ir reikalingas specialistų konsultacijas.
         Užsimezgę bendradarbiavimo ryšiai tarp mokytojų kvalifikacijos kėlimo sistemos, mokslo įstaigų, krašto įmonių ir krašto valdžios man labai padėjo vėliau, kai buvau pakviestas į Altajaus politechnikos institutą kurti pirmąjį Skaičiavimo centrą Altajuje ir pradėti ruošti tos technikos aptarnavimui bei jos taikymui reikalingus specialistus, kurių tuomet labai trūko ne tik Altajaus krašte, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje.
         Aš neiškart sutikau pradėti šį man siūlomą atsakingą ir įdomų darbą, nes aš, puikiai suvokdamas šio darbo naudingumą ir perspektyvumą, norėjau pradėti šį darbą Lietuvoje. Todėl ir buvau 1960 m. atvykęs į Vilnių, į Lietuvos Mokslų Akademiją (LMA), besirengiančią steigti pirmąjį Lietuvoje Skaičiavimo centrą (SC). Tačiau, kai įsitikinau, kad Lietuvoje to daryti man nebus leista ir manęs į LMA SC nepriims, man nieko kita nebeliko, kaip grįžti į Altajų ir sutikti su Altajaus politechnikos instituto siūlymu. Tą ir padariau, mintyse pavadindamas tai trečiąja savo tremtimi. Diegiant elektroninę skaičiavimo techniką Altajuje ir kuriant automatizuotas valdymo sistemas (AVS) Vakarų Sibire, irgi neblogai sekėsi, darbų sudėtingumas ir apimtys vis didėjo, mes vieni pirmųjų Sovietų Sąjungoje pradėjome ruošti labai reikalingus naujų specialybių studentus, įkūrėme Altajaus politechnikos institute naują katedrą, kuri tapo tiek populiari, jog norinčių įgyti mūsų specialybę skaičius tiek išaugo, kad į vieną vietą pretenduodavo po kelias dešimtis abiturientų, apdovanotų aukso ir sidabro medaliais. Šis progresyvus procesas tęsėsi iki tol, kol mes, pradėję kurti viso Altajaus krašto automatizuoto valdymo sistemą, nesusidūrėme su pačių aukščiausių Altajaus krašto valdžios sluoksnių interesais ir netapome labai nepageidautinais ir net pavojingais. Tada ir buvome apkaltinti „antisovietine veikla“. Bet apie tai jau rašiau. Todėl galiu grįžti prie P. Pfannenštilio, atsiradusio Druskininkuose.
         Jis, prieš išvykdamas į Druskininkų sanatoriją, iš Vokietijos paskambino į Altajų ir sužinojo dabartinį mano adresą Vilniuje. Atvykęs į Druskininkus ir įsitikinęs, kad jį sanatorijoje apgyvendins gana ištaigingai, P. Pfannenštilis parašė man laišką, pakviesdamas mane į Druskininkus, „į svečius“.
         Man, aišku, buvo labai malonu, kad buvę mano mokiniai, net nepasižymėję ypatingu stropumu ir ne vieną kartą rodę nepasitenkinimą mano reiklumu, prisimena mane net praėjus daugiau nei pusei šimto metų. Todėl tuoj pat susiskambinau su P. Pfannenštiliu ir sutartu laiku atvykau į Druskininkus. Jis sutiko mane tiesiog „karališkai“. Bet svarbiausia buvo tai, kad po tiek metų nesimatymo buvo apie ką pasikalbėti, apie ką papasakoti. Argi galėjome kuris nors iš mūsų tada, kai aš buvau jo mokytojas Ustj-Kalmankos vidurinėje mokykloje, o jis – mano mokinys (abu – tremtiniai), pagalvoti, jog, praėjus daugiau nei penkioms dešimtims metų, mes susitiksime Druskininkuose: jis – kaip atvykęs iš Vokietijos pailsėti verslininkas, aš – kaip jo svečias, Vilniaus universiteto docentas?!
         Besikalbant užėjo kalba ir apie mano tėvą. Aš užsiminiau apie tai, kad man niekaip nepavyksta gauti informacijos apie tikslią jo palaidojimo vietą. P. Pfannenštilis pasižadėjo užsiimti mano tėvo kapo paieška, kai tik grįšiąs iš sanatorijos namo, o suradęs, pasikviesti mane pas save į svečius ir po to – kartu nuvažiuoti į Štutgartą ir atiduoti pagarbą mano tėvui.
         Praėjus kelioms savaitėms, jis man paskambino, kad mano tėvo kapo Štutgarte dabar tikrai nėra, ir pažadėjo išsiaiškinti, kur čia „šuo pakastas“. Dar po poros savaičių jis pranešė man labai liūdną žinią: mano tėvo kapas Štutgarte tikrai buvo, bet praėjus nustatytam terminui po to, kai pasibaigė laikas, už kurį buvo sumokėta laidojant, ir nepratęsus sutarties, užmokant naują sumą, kapas buvo panaikintas ir toje vietoje palaidoti jau kiti žmonės. Todėl ir buvę man atsakyta, jog mano tėvo kapo Štutgarte nėra. Jo dabar tikrai nėra, bet jis tikrai buvo. Tačiau sužinoti šią liūdną žinią pavyko tik pakėlus senus archyvus, nes, panaikinant senus kapus, informacija ištrinama ir iš kompiuterio atminties. Kaip tik dėlto kompiuterinė paieška ir buvo davusi atsakymą, jog tokio kapo nėra.
         Skaudu, labai skaudu, kad aš, atsisveikinęs su savo tėvu tą šiltą 1941-ųjų metų birželio dvyliktosios vakarą, ne tik nebepamatysiu jo gyvo, bet ir jo kapo aplankyti nebegalėsiu, nes to kapo jau nebėra. Necivilizuotame Sibire mano motinos kapas yra ir, matyt, bus tol, kol būsime gyvi mes, ir mūsų vaikai – jos vaikaičiai, o „civilizuotoje“ Europoje, jei žmogui mirus pasibaigia už kapą sumokėti pinigai, kapas sunaikinamas. Ten, kur visur viešpatauja tik „šventa privati nuosavybė“, kur didžiausia vertybė yra pinigai, nesvarbu, kokiu būdu tie milijonai ir milijardai buvo įsigyti (o per trumpą laiką sukaupti tokias sumas doru darbu tikrai neįmanoma), pats žmogus kaip toks ir atmintis apie tą žmogų nėra vertybės. Juk jis jau nebegali duoti pelno jį valdantiems ponams.
         Norom – nenorom, atmintyje iškyla mūsų poeto Maironio žodžiai:
         „Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo,
         Ir niekas manęs neminės...
         Tiek tūkstančių amžiais gyveno, kentėjo,
         O kas jų bent vardą atspės...“
         Man ir savo mokiniams mano tėvas davė labai daug. Jis tikrai nusipelnė, kad jis, jo vardas, jo darbai, jo žodžiai nebūtų užmiršti net išnykus jo kapui. Todėl ir parašiau šiuos prisiminimus. Norėčiau, kad jie išliktų ir man išėjus Anapilin, kad mano vaikai ir vaikaičiai rastų laiko juos paskaityti ir šiltu žodžiu paminėtų mano tėvą – Aleksandrą Šukį, mylėjusį savo kraštą ir jo žmones, mokėjusį dirbti kuklų, bet labai reikalingą ir garbingą kaimo pradinės mokyklos Mokytojo darbą.

Algirdas Šukys
Vilnius, 2008.11.22 – 23


         P.S.1. Žiūrėdamas šiomis dienomis televizijos laidą, pamačiau, kaip Lietuvoje atliekami kasinėjimai tose vietose, kuriose galėjo būti palaidoti Pirmajame ir Antrajame Pasauliniuose karuose žuvę vokiečių kariai, kaip tiriamas kiekvienas grumstelis, ieškant gilzių, kurių viduje galėtų būti popierėlis su jame surašytais duomenimis apie žuvusįjį, kaip įdėmiai apžiūrinėjamas kiekvienas plastmasės ar metalo gabalėlis, ar nėra jame kokių nors numerių bei kitų žuvusiojo atpažinimui galinčių pasitarnauti ženklų.
         Mane sujaudino tai, kaip pagarbiai žuvusiųjų palaikai sudėliojami į karstus ir po to palaidojami kapinėse, pažymint naujas jų palaidojimo vietas kareiviškais kryželiais su atitinkamais įrašais.
         Taip pat pagarbiai buvo perlaidoti Napoleono armijos karių palaikai, surasti remontuojant Gedimino prospektą Vilniuje.
         Neteko girdėti, kad būtų pareikalauta, jog kas nors Vokietijoje ar Prancūzijoje apmokėtų tuos kasinėjimus, karstus, perlaidojimo išlaidas bei užmokėtų nuomos mokestį už naujiems kapeliams skirtą žemę. Vargu ar įmanoma tai padaryti, nes daugelio žuvusiųjų tapatybės taip ir nepavyksta nustatyti. O jei ir pavyksta, tai ne visų artimieji yra išlikę, ne visada įmanoma juos surasti. Manau, kad visas tokias išlaidas padengia valstybės, t.y. tų valstybių, kurioms tai svarbu, visuomenės, nes žmonių bendruomenėse jau nuo senų senovės laikomasi tradicijos pagarbiai rūpintis išėjusiais Anapilin.
         Žiūrėdamas laidą apie vokiečių karių perlaidojimą, prisiminiau savo tėvo kapo sunaikinimą.
         Kodėl jis buvo sunaikintas net nepasidomint, ar velionio Tėvynėje Lietuvoje nėra žmonių, kuriems tas kapas yra brangus ir todėl jie sutiktų sumokėti už to kapo egzistavimo pratęsimą, už jo priežiurą? Kodėl Lietuvoje vokiečių kapai yra atstatomi, o Vokietijoje lietuvių kapai naikinami? Kodėl tokia nelygybė?
         Atsakymą į šį skaudų klausimą suradau prisiminęs visai neseniai per visą Lietuvą (ir ne tik Lietuvą) nuskambėjusią savo fizikos mokytojo Kupiškio gimnazijoje a.a. S. Vaitiekos anukės Ingos Vaitiekaitės – Renau ir jos mažametės dukrytės Luizos istoriją. Ta istorija visiems Lietuvoje gerai žinoma, todėl jos čia neaprašinėsiu.
         Išsakysiu tik išvadas, kurios išplaukia iš tos istorijos:
                  1. Vokietija gina savo piliečių teises, o Lietuva – ne.
                  2. Lietuva maža ir silpna, Vokietija didelė ir galinga. Todėl vokiečių teisės daugeliui atrodo nepalyginamai svarbesnės negu lietuvių teisės.
         Pabaigai prisiminsiu dar vieną gerai žinomą faktą ir pamąstymui iškelsiu dar vieną klausimą.
         Per Antrąjį Pasaulinį karą buvo išžudyta labai daug žydų, tarp jų – senelių ir vaikų, net kūdikių. Buvo naikinami ne tik žydų tautybės žmonės bet ir jų kapai. Po karo Sovietų Sąjungos teritorijoje, tame tarpe ir Lietuvoje, kuri tuomet buvo Sovietų okupuota, kapinių naikinimas tęsėsi. Tai – nenuginčijami faktai.
         O dabar - klausimas: „Kas nutiktų dabar, jei Lietuvoje būtų sunaikintas ar išniekintas kurio nors žydo kapas? Kokios reakcijos sulauktų toks vandalizmas?“
Tas klausimas turi mums – lietuviams – labai svarbų tęsinį: „Ar nederėtų pasimokyti iš daug kentėjusios žydų tautos, kaip reikia kovoti už savo teises? Žinoma, neperlenkiant lazdos, kaip ją perlenkia Izraelio valstybės valdžia kovoje su palestiniečiais.“

Vilnius, 2008.11.25


         P.S.2. Šiuos prisiminimus parašiau, paprašytas Vilniaus kupiškėnų klubo metraštininko Albino Čiurlio, kuris, rinkdamas istorinę medžiagą apybraižai apie Kuosėnų kaimą, to kaimo mokyklos buvusių mokytojų sąraše susidūrė su mano tėvo pavarde ir panoro daugiau apie jį sužinoti.
         Rašydamas apie savo tėvą, nemažai parašiau ir apie save, nes kaip Vilniaus kupiškėnų klubo narys buvau įpareigotas tai padaryti to klubo Prezidento Vytauto Pivoriūno, su kuriuo Kupiškio gimnazijoje kelis mėnesius prasėdėjau viename suole. Panašius įpareigojimus gavo ir kiti klubo nariai.
         Ir Albinas, ir Vytautas tiek daug laiko ir jėgų aukoja mūsų klubo ir Kupiškio krašto reikalams, kad neįsiklausyti į jų prašymus – neįmanoma, nes tai būtų nedovanotina nepagarba tam dideliam jų darbui, kurį jie taip nuoširdžiai atlieka. Todėl ir parašiau, kaip sugebėjau. Aš gi – ne rašytojas, o tik matematikas, todėl nesmerkite labai už tai, kad ne viskas sklandžiai išsidėliojo.

Vilnius, 2010.12.08

 
 
Grįžti į pradinį puslapį